Ketverius metus, 2014 –2017 m. laikotarpiu, fotografas Klaudijus Driskius kūrė ciklą „Laisvųjų testamentai“, kuriame įamžino Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretus bei užrašė jų atsiminimus. Šį fotografijų ciklą, kurį galima vadinti meniniu-dokumentiniu tyrimu, vainikavo to paties pavadinimo albumas bei keliaujanti paroda. Iš šių fotografijų į mus žvelgia kariai, prieš maždaug septyniasdešimt metų, būdami jaunuoliais, aktyviai priešinęsi savo krašto okupacijai, sąmoningai apsispręsdami už laisvę ir tiesą. Jie buvo iš tų nedaugelio kovotojų, kuriems buvo lemta išlikti ir sulaukti svajonės išsipildymo – Nepriklausomos Lietuvos valstybės. Dabar, pamažu išeidami į Amžinybę, jie palieka savo liudijimus, kaip testamentą, jog laisvė – brangiausias turtas.
Šalia Klaudijaus Driskiaus fotografijų, pateikiamos ir jo mintys apie šio ciklo kūrimą bei vidinius atradimus bendraujant su partizanais ir jų rėmėjais.
Šio fotografijų ciklo tikslas – įamžinti istorijas ir veidus žmonių, kurie pokariu gyveno nelegaliai, už laisvę kovėsi ginklu ar bent aktyviai padėdavo ginklo broliui priešintis Lietuvos okupacijai. Taip aš siekiau išreikšti pagarbą žmonėms, kurie labai sudėtingu laikotarpiu saugojo mūsų valstybės tęstinumą.
Dvi prieš tai mano kurtos knygos taip pat buvo apie partizanus: „Sutemų keleiviai“, skirta Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanams ir „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“ – iš nebūties prikeltas Aukštaitijos partizanų vado Balio Vaičėno-Liubarto-Pavasario dienoraštis. Jose buvo išanalizuota labai daug archyvinės medžiagos, remtasi dokumentais ir partizanų karo fotografijomis. Tačiau kartu vidinis balsas ragino priartėti prie šiandienos, susitikti su gyvaisiais laisvės kovų herojais. Džiaugiuosi suspėjęs susitikti su šiais žmonėmis, apie kuriuos niekas nežinojo, niekas jų neaplankė ir nekalbino.
Tikslaus partizanų ir ryšininkų skaičiaus, tikriausiai, nepasakytų net statistai. Kadangi esama ryšininkų ir net partizanų, kurie neturi jokio išskirtinio statuso, nepretenduoja į jokias privilegijas ar padidintas valstybės rentas. Jie tiesiog gyvena, o savo apsisprendimą pokariu kovoti už laisvę supranta kaip savo pareigą Tėvynei, todėl nieko iš jos nereikalauja. Aplankėme virš šimto laisvės kovotojų. Praėjo nedaug laiko, treji metai – trečdalio jų jau nėra tarp mūsų.
Susipažinęs su šiais kovotojais bei jų istorijomis, supratau, kad tiek fizinės, tiek dvasinės, tiek emocinės žmogaus galimybės yra beribės. Tai be galo tvirtos asmenybės, kurios ir šiandien mums tebeliudija, kad laisvė – brangiausia, ką turime.
Savo gyvenimais šie žmonės dar kartą patvirtino, kad kova už laisvę jiems buvo labai konkreti. Kartu ir sukrėtė tai, kad didžioji jų dalis į šią kovą ėjo apsisprendę labai sąmoningai, puikiai suvokdami, kodėl tai daro ir net kas jų laukia. Jie kasdien gyveno šalia mirties ir žinojo, kad žus kaip ir jų broliai, seserys ir draugai. Ačiū Dievui, šie žmonės išgyveno ir sulaukė labai garbaus amžiaus, nors visi kaip vienas nežino, kodėl būtent jiems tai buvo lemta…
Pastebėjau, kad gyvenimo negandas daugeliui jų padėjo ištverti tikėjimas. Net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, kritiškiausiais gyvenimo momentais jie pasinerdavo į maldą ir vildavosi, kad galiausiai vis tiek gėris triumfuos, Lietuva bus laisva, net jei jie patys to ir nesulauks.
Į šį laikotarpį mes turime žiūrėti, visų pirma, kaip į karą, todėl negalime suabsoliutinti: visi kovotojai – didvyriai, visi priešai – niekšai. Visko buvo… Tačiau patys laisvės kovotojai dažniausiai nesureikšmina tų dienų įvykių, gyvenimo bunkeriuose, apie kovas ar sužeidimus šiandien pasakoja kaip apie pačius kasdieniškiausius dalykus.
Pas daugelį šių žmonių lankiausi ne kartą, daug bendravome, todėl norėjau juos parodyti kasdieniškus jų pačių aplinkoje. Ne su vienu teko smagiai pavaikščioti besikalbant ir besifotografuojant. Kiekvienas tas susitikimas buvo unikalus ir nepakartojamas kaip ir jų gyvenimai, todėl ir fotografijos – įvairios: ir žaismingos, ir santūrios, ir liūdnos, ir dramatiškos.
Nepatyriau jokio nusivylimo ir liūdesio. Priešingai – esu laimingas, kad sutikau nepaprastai daug charakteringų ir unikalių asmenybių. Skeptikų, be abejo, buvo – kad vėluoju dešimt, aštuonerius, penkerius, trejus ar dvejus metus. Bet nė vienas mano herojus nepaklausė, kodėl atvažiavau taip vėlai. Džiaugėsi ir kalbėjo, kad susitikom svarbiausiu – Dievo mums dovanotu – laiku.
Atmintin įkrito tai, kad daugumos aplankytų žmonių šeimose, giminėje yra gyvas laisvės troškulys, laisvės genas. Proseneliai kovojo už baudžiavos panaikinimą 1863 m. sukilime, tėvai buvo 1918-1920 metų savanoriai. Jų vaikai, mano kalbinti žmonės, ginklu kovojo už mūsų valstybės Nepriklausomybę. Kova už laisvę tęsiasi iš kartos į kartą.
Šiandien mūsų partizanai bei jų ryšininkai gyvena labai skirtingai: kai kurie jų vieniši dienas leidžia mažyčiuose butuose, kiti apsupti vaikų, anūkų ir proanūkių džiaugiasi prabangiuose šiuolaikiškuose namuose. Tačiau visi jie yra laimingi, puikiai suvokdami, ką darė anuomet ir ką, esant būtinybei, darytų šiandien.
Gyventi laisvėje – kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus teisė ir siekis. Tačiau laisvė nedovanojama. Ją reikia iškovoti. Ir saugoti. Tokie laisvųjų testamentai.
Parengė Gediminas Kajėnas
