Andrius Navickas. Babelis. – Vilnius: Alma littera, 2020. 278 p.
Tikrovė „man patinka tuo, kad tai yra toks nuoširdus (honest) dalykas. Tu gali daugybę kartų pasukti neteisinga kryptimi, tačiau tereikia laikyti akis atviras, ir tau nebus leista nueiti pernelyg toli – pasirodys perspėjantys ženklai. Gali būti, kad tu save apgavai, bet [tikrovė] nesiekia tavęs apgauti. Visata atsiliepia teisingai, jei tik tu sąžiningai (fairly) jos paklausi“ (C. S. Lewis, Surprised by Joy, NY: 1955, p. 177). Šioje citatoje žodį „patirtis“ pakeitus žodžiu „tikrovė“ ji nuskambėjo lyg būtų tyčia parašyta apie mūsų pasaulį ištikusią pandemiją, ir apie… Andriaus Navicko apysakų romaną „Babelis“. Ši knyga atrodo irgi lyg tyčia parašyta karantinui ir apie jį: veiksmas prasideda, rodos, menkai gamtos išdaigai uždarius žmones namie. Kovą pradeda snigti, bet kas gi civilizuotame mūsų pasaulyje bijo sniego? Tačiau šįkart jo iškrito tiek daug, kad žmonės liko atkirsti namuose, o įprastas gyvenimas – sustojo. Taip ir su karūnos virusu: Kinijoje prasidėjo naujas susirgimas, bet kas gi taip pažengusios medicinos laikais bijo kažkokio mikroskopinio gyvio? Ir štai per mėnesį jis sustabdė visą planetą.
Nejau autorius, pristatęs knygą karantino išvakarėse (vasario pabaigoje Knygų mugėje), turi pranašo dovaną? Tuomet jo reikėtų bijoti ne mažiau nei Viktoro Pelevino, kurio knygų laukiama su nerimu – sakoma, kad jose aprašytos distopijos išsipildo per septynerius metus. O štai A. Navicko nupieštas scenarijus išsipildė… per porą savaičių. Iš tiesų nei pirmu, nei antru atveju žodis „pranašystė“ nėra tinkamas, nes tokios knygos kaip „Babelis“ rašomos ne žvelgiant į ateitį, bet atidžiai įsižiūrint į dabartį: tereikia šiek tiek pratęsti joje jau egzistuojančias kryptis – kaip patarė C. S. Lewisas.
Tai kodėl nustembame perskaitę vos kelis „Babelio“ puslapius? Greičiausiai dėl to, kad to labiausiai vengiame – anot Lewiso – sąžiningai pažvelgti į dabartį. Mūsų akys įsmeigtos į virtualias erdves – kurį nors ekraną ar ne mažiau efemeriškas savo ateities oro pilis. Mes – kaip knygoje aprašyti šiuolaikiniai studentai, kuriems „sunku išbūti dabartyje ir jie nuolat bando ištrūkti į ateitį. Dabartis yra tai, kur kažkaip reikia atbūti, bet tikras gyvenimas, jei tik jis yra, neabejotinai kažkur ateityje. Jie labai susinervina, jei užlaikai bent keletą minučių (…). Toks vaizdas, kad jie nuolat vėluoja į lėktuvą ir čia užėjo tik išklausyti nuobodžios privalomos instrukcijos, neturinčios nieko bendro su tikrove“ (p. 197). Ir staiga oro uostas užsidaro karantinui. Jau TIKRAI nebebus eilinės kelionės į pigų viešbutį prie pietų jūros, nebus pasisėdėjimo bare riečiant apie neparašytus romanus, nebus virtinės itin prasmingų projektų dėl miesto gerovės, protingų argumentų srauto išdavystei pateisinti, nebus visiems parapijonims akis atversiančio pamokslo, dar vienos savigailos vyno taurės, nebus ir gudriai sudiriguotos kovos, nes stojo taika, ramybė, pralaimėjimas, teorinių schemų griuvimas, kuriam nesiruošta. Štai – akistata su dabartimi, ta tikrove, kuri nemeluoja. To ir vylėsi senasis altarista, „žmonės viską darytų bent šiek tiek lėčiau, gyventume gerokai tobulesniame pasaulyje“ (p. 105).
Tiesa, iš pradžių įsitveriame į slystančią iš rankų „normalaus gyvenimo“ iliuziją: paliepti sėdėti namie veržiamės į gatvę „pavedžioti“ ne tik skolintų šunų, bet ir katinų, triušių, kanarėlių, ar bandome prasprūsti pro policininkų akis apsimetę šiukšlių maišais, pakampėmis slenkame į pogrindinius grožio salonus, barus, pirteles. Taip reaguoja bandomas gydyti psichinis ligonis, kuris „įsitveria į ligą kaip į antklodę šaltą naktį. Taip, antklodė bent kiek šildo, bet jam juk nebūtina miegoti lauke. Viduje šilta ir nereikia antklodės, bet jis nemato jokio pastato, jokių jaukių namų, tik grumiasi dėl antklodės. Jis labiausiai norėtų, kad antklodė pradėtų pakankamai šildyti, ir tiek“ (p. 143). Tačiau labiau stebina kitas dalykas: dauguma klusniai sėdime namie, lenktyniaudami socialiniuose tinkluose, kas sugalvos išradingesnę pramogą! Belieka „Babelio“ Daktaru konstatuoti: „Mūsų bepročiai puikiai jaučia kiekvieną situaciją ir supranta, kai reikia mobilizuotis, susitelkti. Per krizę su jais netgi lengviau nei tada, kai, regis, nėra jokių problemų“ (p. 118).
Tebus palaiminta mūsų beprotybė – negebėjimas tikėti atsitiktinumu: „Tai, kad jie atsidūrė čia, įkalinti sniego, privalėjo turėti kokią nors prasmę. Galbūt tai galimybė kažką išsiaiškinti, kai neįmanoma trenkti durimis ir pabėgti“ (p. 49). Ir keisčiausia, kad žmogui tikrai pradeda aiškėti… Pavyzdžiui, kad „didžiąją gyvenimo dalį JIS praleido tarsi gavęs nejautrą“ (p. 57), kad JIS yra „kaip aktorius, kuris įprato vaidinti vieną prasto, netalentingai režisuoto spektaklio herojų, kuriam šleikštu nuo to vaidmens, tačiau, kai tik jam pranešama, kad šįvakar vietoj jo į sceną eis dubleris, žinia smogia kaip peilis į paširdžius“ (p. 17). Dabar lengviau pripažinti, kaip negulė prie širdies ankstesnio mūsų gyvenimo spektaklis, nes nebus jokio dublerio – spektaklį tiesiog uždarė. Tokiu būdu, anot Povilo Aleksandravičiaus (bernardinai.lt, 2020.IV.07), „karantinas suteikia progą suprasti, kad gyvenome netikrame, meluojančiame, sekinančiame, išprotėjusiame pasaulyje – lyg asilai, bėgantys paskui nepasiekiamą morką ir tempiantys socialinį vežimą, kuris neduoda nieko, tik išsekina iki ligos ir mirties“. Gimsta viltis, kad jam pasibaigus „daug kas nebenorės gyventi kaip anksčiau. Daugybė žmonių atsisakys grįžti į beprasmį lėkimą, obsesyvias pramogas, idiotišką biurokratiją.“ Taip „Babelyje“ sniego nelaisvė ne vieną Sizifą pprivertė užduoti sau klausimą, kam jis ridena akmenį.
Tačiau kaip gali kalbėti apie tikrovę knyga, kurioje nesužinome nei vieno veikėjo vardo? Jie apibūdinami tik trečio asmens įvardžiu ar atliekamu vaidmeniu (Daktaras, Kunigas, Vikaras, Žurnalistė, Meras…). Atidžiau pažvelgus tenka pripažinti, kad pasakant vardą pradedama konstruoti asmeninė istorija, kurios tikslas – užmesti ant dabarties keletą sluoksnių šydų – tiek, kad nereikėtų pažvelgti jai į akis. Rašytojas buvo teisus: vardai „neleido susikaupti ties tuo, kas svarbu, vis nukreipdavo į smulkmenas“ (p. 43).
„Babelio“ sniegakrytis, kaip ir karūnos virusas, parodė, kad į tikrovę gali atsitrenkti kaip į duris, užremtas iš lauko. Tokiu būdu pirmą kartą per daugybę laiko mes, vadinamojo civilizuoto pasaulio gyventojai, pajutome, kad tikrovė egzistuoja. Tai pajuntama, kai tikrovė – daiktas, situacija, žmogus – parodo pasipriešinimą. Mažiau civilizuotame pasaulyje žmonės tokius elementarius dalykus sužino susidūrę su medžiaginiais pasaulio barjerais: negali nueiti į daržą kaip į parduotuvę atsinešti bulvių, nes jos užaugs tik po mėnesio, negali išeiti į kiemą, nes vyksta karas ir gausi kulką į kaktą, negali pasakyti tam tikro žodžio, nes išvažiuosi į Sibirą pirmu traukiniu. To neteko patirti užaugusiems Lietuvoje po Nepriklausomybės paskelbimo, o Vakaruose – nusistovėjus šeštojo dešimtmečio gerovei. Kliūtys tapo bekūnės, popierinės (nutarimai, įstatymai, efemeriški kaip naujausios lyčių ar šeimos apybraižos), o dabar – virtualios (patinka-nepatinka). Su tokiomis galima derėtis, jas apeiti, prieš jas protestuoti – prie tokių durų gerai pašūkavus ir sukūrus įžūlią kombinaciją, jos dažniausiai atsidaro. „Babelyje“ virusas – atsiprašau, sniegas – padarė tai, ko nebūtų pajėgęs nė didžiausias pranašas ar valstybės veikėjas: parodė nuogą tikrovę. Ji yra tai, kas priešinasi – kaip iš visų jėgų stumiamos durys, kurios, užverstos sniego, neatsidaro. Ir staiga tame negerume pasidaro gerai, nes suprantame, kad tikrovė nėra nuomonės ar susitarimo reikalas, kad ji TIKRAI yra. Ir viena iš „Babelio“ gyventojų gali ištarti: „Šią akimirką esu dėkinga, kad esu aš“ (p. 276).
La Cavada (Ispanija), 2020 m. balandžio 14 d.
