Šiandien vis dar bandome suprasti, kas mums buvo sovietmetis. Mokomės priimti to meto žmonių pasirinkimus, jų vaidmenį tuometinėje santvarkoje. Įvardyti baimės ir lojalumo, konformizmo ir išdavimo, galiausiai, kančios ir pasipriešinimo kainą. Vis dėlto, viešojoje erdvėje šis laikotarpis iki šiol daugiausia vertinamas iš supriešinimo pozicijų – mes buvome okupuoti, tapome aukomis, tačiau penkis dešimtmečius gyvenome su tuo nesusitaikę.
Pasak istoriko, Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto darbuotojo dr. Valdemaro Klumbio, tokia nuostata bei valstybės politika, niekaip neprisideda prie sąžiningo požiūrio į šį laikotarpį, atminčių dialogo kultūros, kurioje susitinka skirtingas sovietmečio patirtis turintys žmonės, puoselėjimo. Dėl šios priežasties, esame susidarę ir labai klaidingą mūsų dabarties visuomenės – vieningos ir patriotiškos – įvaizdį. Tačiau būtent tai mums ir neleidžia atvirai pažvelgti į savo pačių praeitį, kasdienius apsisprendimus, pastebėti ir išgirsti tylinčiuosius, kurių atsiminimai gerokai prasilenkia su viešai kultivuojamu monolitiniu sovietmečio paveikslu.
