1905 m. rugsėjo 3 d. Šilgaliuose (Rukų vls., Tilžės aps.) gimė Fricas Šlenteris, girininkas, muitinės tarnautojas, visuomenės, kultūros ir bažnyčios veikėjas, spaudos bendradarbis, redaktorius.
Fricas Šlenteris augo gausioje geležinkelio tarnautojo šeimoje, nuo mažens kartu su tėvais ir seneliais lankė kaime veikusį surinkimą. Mokėsi Šilgalių pradinėje mokykloje, vėliau vidurinėje ir prekybos mokyklose Tilžėje. 1923 m. liepos 1 d. buvo priimtas mokiniu miško urėdijoje Dinkiuose. 1925 m. liepos 1 d. paskirtas sekretoriaus padėjėju, o 1927 m. spalio 1 d. Klaipėdos krašto direktorijos įsakymu perkeltas į Milkurpių miškų urėdiją šalia Priekulės, paskirtas urėdijos sekretoriumi, šias pareigas ėjo iki 1936 m. birželio 15 d.
1924 m. Fricas Šlenteris įstojo į Rukų jaunimo draugiją „Ąžuolas“, buvo išrinktas į jos valdybą, įsitraukė į draugijos chorą, kuriam vadovavo ilgametis „Birutės“ draugijos narys, Tilžės akto signataras Liudvikas Deivikas. 1926 m. lapkričio 21 d. įsisteigus Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjungai, aktyviai dalyvavo jos veikloje.
1927 m. persikėlęs į Priekulę, Fricas Šlenteris tapo Priekulės jaunimo draugijos „Viltis“ nariu. Jos deleguotas į Mažosios Lietuvos jaunimo draugijų sąjungą „Santara“, 1929–1939 m. buvo „Santaros“ centro valdybos narys, 1935 m. išrinktas kultūros srities vadovu, rūpinosi „Santaros“ biblioteka, stovyklų, įvairių kursų (lietuvių kalbos, rankdarbių, renginių ir sporto vadovų) organizavimu, muzikos ir literatūros vakarų, koncertų, švenčių ant Rambyno kalno, Juodkrantėje ir kitur rengimu. Priekulėje įsteigė lietuviškų knygų biblioteką. 1936 m. buvo apdovanotas „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos trečiojo laipsnio „Trijų liepsnų“ ordinu.
Dėl aktyvios lietuviškos veiklos Fricui Šlenteriui darbovietėje teko patirti vokietininkų kliaučių, 1936 m. nesutikęs būti perkeliamas į jam visai svetimą žinybą – Viešvilės teismą, – Fricas Šlenteris iš tarnybos miškų administracijoje buvo atleistas.
1936 m. Fricas Šlenteris įsidarbino Klaipėdos uosto muitinėje sandėlių kontrolieriaus padėjėju. Gyvendamas Klaipėdoje, priklausė Visuomenės ir Tautininkų sąjungoms, buvo išrinktas Tautininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos nariu. Giedojo lietuvių evangelikų bažnytiniame chore.
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmus Vokietijai, Fricas Šlenteris tą pačią dieną pasitraukė į Didžiąją Lietuvą ir nuo balandžio 1 d. buvo paskirtas organizuoti muitinę Gargžduose bei jai vadovauti. Lietuvą okupavus sovietams, iki muitinės likvidavimo 1940 m. gruodžio 31 d. joje dirbo buhalteriu. 1941 m. pradžioje, drauge su „repatrijuojančiais“ Lietuvos vokiečiais, Fricas Šlenteris išvyko į Vokietiją. Iš pradžių apsistojo Bad Doberane, šiaurinės Vokietijos Meklenburgo regione, vėliau iki karo pabaigos gyveno Bairoite, šiaurės Bavarijoje. Kadangi neturėjo Vokietijos pilietybės, šaukiamas į kariuomenę nebuvo.
Po Antrojo pasaulinio karo Fricas Šlenteris persikėlė į pietryčių Bavarijos miestą Bambergą, kur pabėgėlių stovyklose telkėsi nemažai lietuvių. Čia 1945 m. rugsėjo 8 d., Tautos šventės proga, su kitais lietuviais evangelikais suorganizavo pirmas lietuviškas pamaldas, jas laikė kunigas Ansas Trakis. 1946 m., prieš Velykas, Fricas Šlenteris persikraustė į Liubeką, kur gyveno jo sesuo su šeima. Užmezgęs ryšius su kunigu Jazepu Urdze, vietos perkeltųjų asmenų stovykloje sutelkė lietuvių evangelikų liuteronų parapiją. Kunigui Jazepui Urdzei aptarnaujant lietuvius evangelikus daugiau nei dešimtyje perkeltųjų asmenų stovyklų Šlėzvigo-Holšteino žemėje, Frincas Šlenteris ėmėsi rūpintis bažnytinės raštinės reikalais. Asmenine iniciatyva 1947 m. rugpjūtį – 1948 m. kovą Liubeke leistas Frico Šlenterio redaguojamas, rotatoriumi spausdinamas laikraštis „Evangelikų kelias“, kurio pasirodė devyni numeriai. Jam sustojus, 1948 m. liepą buvo pradėtas leisti jau spaustuvėje spausdintas Lietuvių krikščionių studentų sąjungos leidinys „Sandora“, kurio išėjo penki numeriai (Fricas Šlenteris redagavo pirmus tris, iki leidybą perkeliant į Miuncheną).
1948 m. gruodžio 6–11 d. Imbshausene, Žemutinėje Saksonijoje, vykusiame Lietuvių evangelikų liuteronų antrajame tremties sinode Fricas Šlenteris buvo išrinktas Vyriausios Bažnyčios tarybos ir jos prezidiumo nariu bei reikalų vedėju (šias pareigas jis eis iki 1975 m.). Tarybos būstinę iš Hanau perkėlus į Vėneną (Wehnen), kur gyveno naujai išrinktas išeivijos bažnyčios kunigas senjoras Adolfas Keleris, 1949 m. pradžioje Vėnene įsikūrė ir Fricas Šlenteris.
Nuo 1954 m. Fricas Šlenteris redagavo Dypholce tuo metu leistą lietuvių evangelikų liuteronų jaunimo mėnraštį „Jaunimo ratelis“ (iš viso nuo 1950 m. išėjo 62 šio ledinio numeriai). Vietoj pastarojo leidinio nuo 1955 m., sutelkus pajėgas, imtas leisti išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios žurnalas „Svečias“. Beveik du dešimtmečius, iki žurnalo leidybą perkeliant už Atlanto, Fricas Šlenteris buvo jo techninis redaktorius, vėliau aktyviai bendradarbiavo žurnale, priklausė jo redakcinei komisijai. Fricas Šlenteris prisidėjo ir rengiant išeivijos giesmyno 1958 m. leidimą.
Nuo 1959 m. balandžio Fricas Šlenteris gyveno Brėmene. Visą gyvenimą aktyviai dalyvavo išeivijos evangelikų liuteronų bažnyčios ir visuomenės veikloje. Vokietijos lietuvių bendruomenei Frincas Šlenteris priklausė nuo 1946 m., buvo Lietuvių bendruomenės Vėneno apylinkės valdybos narys, keturiolika metų ėjo Brėmeno lietuvių apylinkės valdybos iždininko pareigas, nuo 1954 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijos krašto tarybos narys, sekretorius…
Sulaukęs aštuoniasdešimt vienų, Fricas Šlenteris netikėtai mirė 1986 m. gruodžio 1 d. savo bute Brėmene. Gruodžio 9 d. buvo palaidotas Liutenburgo (Šlėzvigo-Holšteino žemė) kapinėse prie Baltijos jūros, sesers Mėtos Butkienės šeimos kapavietėje šalia 1985 m. mirusio svainio. Laidotuvių apeigoms vietos bažnyčioje ir kapinėse vadovavo kunigas Fricas Skėrys. Gruodžio 14 d. Frico Šlenterio atminimas buvo pagerbtas Čikagoje, JAV, Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos susirinkime.
Pagrindinėje nuotraukoje „Santaros“ surengtos Joninių iškilmės ant Ievos kalno Juodkrantėje 1930 m. Priekyje jaunimo draugijų organizatoriai ir kultūros veikėjai, iš kairės: Endrius Macas, Vydūnas, Fricas Šlenteris, Jokūbas Stikliorius, Adomas Brakas (už jo Endrius Karalius) ir Martynas Kuršius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvų nuotrauka.
