Meluoti – blogai. Tai žinoma kiekvienam, ir mes nuolatos tai kartojame savo vaikams. Ir visgi vos ne kasdien pasiduodame smulkioms melagystėms, taip tarsi darydami susitarimą su realybe. Kodėl? Siūlome šio fenomeno tyrimą.
Dar niekad nebuvo taip madinga sakyti tiesą, kaip šiandien. Politikai, oligarchai, meno žmonės viešai išpažįsta savo paklydimus, leidžia autobiografijas, eina į TV šou. Tapo stilinga draugų kompanijoje garsiai prisipažinti apie tai, apie ką kiti net nedrįsta pagalvoti. Tačiau štai paradoksas: kuo daugiau atsivėrimų girdime, tuo labiau abejojame šių žodžių tikrumu. Ir iš tiesų: kas gali būti labiau abejotina, nei frazė, kuri prasideda žodžiais „atvirai tariant…“.
Kiekvienam sava tiesa
Kažin ar galima būti absoliučiai teisiam. Juk melas natūraliai slypi jau žmogaus kalboje. Nuo to laiko, kai pradėjome naudotis žodžiais, mes esame priversti kažką nutylėti, kažko nepasakyti iki galo, nes juk žodžiai negali tiksliai perduoti visos realybės.
Sakyti tiesą, vien tik tiesą, reiškia labai tiksliai atspindėti pasaulį, kuriame gyvename. Juk kiekvienas iš mūsų jį patiriame skirtingai.
Todėl – meluojame? Greičiau tiesiog yra taip, kad tiesa apskritai subjektyvi ir priklauso nuo mūsų požiūrio, įsitikinimų, emocijų ir lūkesčių. Tai, kas vienam gal atrodyti melas, kitam gali būti dalimi jo pasaulio paveikslo.
Paimkime paprastą situaciją. Ką pasakyti geriausiai draugei, kuri prašo įvertinti jos naują kirpimą? Nenorėdami meluoti, prisipažįstame – jis nekoks. Bet kažkam kitam šis kirpimas gali ir patikti, ir tai taip pat gali būti nuoširdi tiesa. O be to, paklauskite savęs nuoširdžiai ž jei būtumėte kitos nuotaikos, kai draugė uždavė šį klausimą, galbūt kitaip ir atsakytumėte? Juk skirtingoje vietoje ir kitu laiku, galima sava tiesa.
10 priežasčių meluoti
Psichologai yra išskyrę dešimt pagrindinių priežasčių, kurios skatina meluoti. Mes meluojame todėl, kad:
- Nepadarytume blogo kitam.
- Apsaugotume tuos, kuriuos mylime.
- Išsaugotume savo vidinį pasaulį.
- Išvengtume bausmės.
- Pasirodytume geresni.
- Gautume iš to naudos.
- Patirtume pasitenkinimą.
- Apgintume savo interesus.
- Prisikastume iki tiesos.
- Nes esame priklausomi.
Refleksinis veikimas
Tačiau jei visada laikytumėmės savos tiesos, galbūt nustotume (sau) meluoti? Psichologai griežti: deja, ne, mes nesugebame nemeluoti. Žinoma, kartais melas būna sąmoningas ir apgalvotas, ir mes savanoriškai vengiame tiesos, tikėdamiesi apgauti kitus. Tačiau tokių atvejų, vis dėlto, mažuma. Dauguma atvejų, melas – refleksinis veiksmas, instinktyvus, veikiantis kaip savisaugos mechanizmas.
Tik nuo ko jis saugo? Nuo prievartos – fizinės, moralinės, materialinės ar psichologinės (gėdos jausmas, (pasi)tikėjimo praradimas…). Kitaip tariant, labai dažnai spontaniškai meluojame tam, kad apgintume savo santykius su kitais. Plačiąja prasme net galima pasakyti, kad meluojame todėl, kad bijome netekti kito žmogaus meilės.
Tie, kurie visgi siekia sakyti viską, ką galvoja, taip stipriai pasitiki savimi, kad jų nesulaiko baimė netekti meilės.
Bet vis dėlto meluoti sunku. Kai darome tai sąmoningai, suveikia vidiniai „davikliai“: į tikrą ir sąmoningą melą reaguoja visas žmogaus organizmas. Mes prakaituojame, balso stygos įsitempia, vyzdžiai išsiplečia, žodžiai tarsi stringa gerklėje. Šiuo mūsų fiziologiškumu paremtas poligrafo veikimas.
Tačiau šį fiziologinį barjerą evoliucijos eigoje žmonės išmoko „apeiti“ lengvai ir elegantiškai. Kad melas atrodytų teisingas, privalu patikėti, jog tai – tiesa. Būtent taip elgiasi profesionalūs melagiai, įpratę nuolatos meluoti. Tokie žmonės visų pirma meluoja patys sau, todėl jiems taip gerai sekasi ilgą laiką apgaudinėti kitus. Jų pasitikėjimas ir tikėjimas savo žodžiais būna toks didingas, kad kartais net melo detektorius negali įvertinti, kas tiesa, o kas – melas.
Pagarbos ženklas?
Štai kodėl gebėjimas „pataisyti tiesą“ – tokia būtina gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje sąlyga. Tam tikra prasme melas yra dalis socialinės sąrangos. Mes sutinkame žmogų ir klausiame „Kaip sekasi?“ Jei jis nuspręstų pasakyti visą tiesą, tai kalbėtų ilgai ir detaliai, tačiau jis meluoja, atsakydamas automatiškai: „Viskas OK. Ačiū. O kaip tau?“ Šiandien tai laikoma dėmesio ir pagarbos kitam ženklu.
Teisingai bendrauti – tai suvokti kito žmogaus interesus ir numatyti, ką jis pasirengęs iš mūsų išgirsti, o ko – ne. Kitaip tariant, gebėti meluoti arba bent jau nesakyti visos tiesos. Tik ar tai iš tiesų padeda kurti santykius – tai jau kitas klausimas.
Kaip mokomės meluoti
Gebėjimas meluoti pasireiškia ketvirtais gyvenimo metais: vaikas ima suprasti, kad kiti apie jį žino ne viską. Būdamas septynerių vaikas jau gana aiškiai suvokia, kad turi slaptų minčių ir kad ne visas jas būtina išsakyti garsiai. Ir suaugusieji paprastai antrina: „ne apie viską reikia kalbėti garsiai“, taip mokydami nutylėti tiesą. Tai pirmoji melo forma.
Vėliau vaikai atranda kasdienį melą. Jie pastebi, kad gali vieną „tiesą“ pakeisti kita ir gauti vis tiek tą patį rezultatą. Taip kasdienybėje mokomasi sugroti savo melagysčių „gamą“ – nuo melo su gerais ketinimas iki žaidimo, melą naudojant išsisukimui.
Teisinga ar nuoširdu?
Tačiau štai kas įdomu: melas iš mandagumo arba nutylėjimo netrukdo mums būti atviriems ir nuoširdiems. Juk nuoširdumas turi mažai ką bendro su tiesa: viskas priklauso nuo to, kokius santykius su kitais norime sukurti.
Taip vyras, bijodamas netekti žmonos, nutyli apie tai, kad kartą buvo neištikimas. Tačiau pamelavęs, jis pamažu įtiki savo vidine tiesa, t.y. – kad nenori sužeisti žmonos ir nenori rizikuoti jos netekti. Juk dar gerokai iki Froido, matematikas ir filosofas Blezas Paskalis mus įspėjo: „Tiesos priešingybė – ne suklydimas, o priešinga tiesa“.
Parengta pagal psychologies.ru
