Lapkričio 18 d. Lietuvos poetui, dailėtyrininkui, eseistui Alfonsui Andriuškevičiui sukanka 80 metų. 1965 m. jis baigė Vilniaus universitetą (filologijos studijas). 1973 m. apsigynė daktaro disertaciją. Dirbo Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, docentas. Nuo 2001 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jo poezijoje daug dėmesio skiriama spalvoms, atspindžiams, šešėlių žaismui. Poetinė kultūra minimalistinė, ryški Rytų estetinė ir poetinė mokykla, dominuoja gamtos ir žmogaus santykio refleksija, pereinanti į estetizuotą peizažą. Kai kuriuose eilėraščiuose ataidi lietuviško folkloro motyvai, atliepiama klasikinei lietuvių poezijai.
2012 m. pabaigoje pasirodė knyga „Pro A.A. prizmę. Alfonsas Andriuškevičius kalbasi su Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene“, kurioje kalbėdamas su buvusia savo studente, kritike ir kuratore, rašytojas literatūros ir poezijos temas palieka nuošaliau. Pašnekovas dalinasi prisiminimais ir įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą maždaug nuo 1967 iki 1990 metų, tačiau chronologinės ribos ne sykį yra peržengiamos.
Anksčiau išleistos A. Andriuškevičiaus knygos: Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 (1989); 33 eilėraščiai (1994); Lietuvių dailė: 1975–1995 (1997); 66 eilėraščiai (1998); 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (sudarytojas) (1998); Eilėraščiai (2000); Rašymas dūmais (2004); (prieš)paskutiniai eilėraščiai (2005); Lietuvių dailė: 1996–2005 (2006); 10 anglakalbių poetų (vertimai) (2008); Vėlyvieji tekstai (2010).
Dalį laiko A. Andriuškevičius gyvena kaime. Mobiliojo telefono neturi ir juo nesinaudoja. Pakanka namie esančio laidinio telefono. Klausosi radijo, televizijos nežiūri. Kompiuteriu naudojasi rašydamas, ir tik neseniai kaime atsirado internetas.
2007-aisiais „už įtaigią meno kritiką, kūrybingą lietuvių dailėtyros diskurso formavimą“ A. Andriuškevičiui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
2016 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas A. Andriuškevičiaus knygą „Beveik visi eilėraščiai“ išrinko kūrybiškiausia metų knyga.
Poetas Donaldas Kajokas taip yra apibūdinęs A. Andriuškevičiaus kūrybą: „Man tiesiog patinka Alfonso Andriuškevičiaus tekstai – tiek eseistika, tiek poezija. Eseistika: aišku – stilius, įgimta proporcijų pajauta, įdomi vaizdų bei minčių slinktis, dar įdomesnė po jų atsiverianti erdvė. Tiesa, tarpais A. Andriuškevičius savo eseistikoje mėgsta ir „pachuliganavoti“, suvaidinti tarsi kokį superestetą ar anarchistą, tačiau šitai daroma, manau, vien tam, kad tekste dar ryškiau suspindėtų tai, kas itin svarbu, gal net amžina. Jo poezija išvis puiki. Kritikų kol kas pražiopsota. Versija: pražiopsota todėl, kad gera dalis šio poeto eilėraščių nesileidžia priimami vien protu ar vien jausmais. Jo poetinių tekstų vibracijos skverbiasi į mus kiek ir kitokiais sąmonės kanalais, o jie – bent jau kai kurie, išsprūstantys iš mentalinės ir vitalinės sąmonės zonos – vien vakarietiškos pakraipos suvokėjams (bei kritikams) neretai būna užsivėrę arba gerokai užakę.“
Kviečiame pažiūrėti youtube platformos platybėse sužvejotą vaizdo įrašą „Alfonsas Andriuškevičius skaito savo eilėraščius iš knygos „Beveik visi eilėraščiai“:
Viršelyje panaudota pagal youtube įrašą padaryta nuotr.
