1976 m. gruodžio 8 d. Vilniuje gimė Laura Sintija Černiauskaitė – žinoma prozininkė ir dramaturgė.
1994 m. baigė Vilniaus Senvagės vidurinę mokyklą. Lietuvos muzikos akademijoje studijavo TV režisieriaus specialybę, bet studijas nutraukė. 2015 m. baigė lietuvių filologiją Vilniaus universitete. 1998–1999 m. laisvai samdoma žurnalistė žurnale „Malonumas“, 2000 m. žurnalo vaikams „Genys“ kalbos redaktorė, 2001–2002 m. žurnalo jaunoms mamoms „Tavo vaikas“ žurnalistė. Nuo 2004 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Kūriniai versti į slovėnų, bulgarų, italų ir kitas kalbas.
Pirmoji apsakymų knyga „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ išleista dar mokantis vidurinėje mokykloje, respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjus pirmo laipsnio diplomą už geriausią moksleivišką prozą bei Lietuvos rašytojų sąjungos Pirmosios knygos konkursą. 2000 m. debiutavo kaip dramaturgė. Pjesė „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“ laimėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bei „Elfų“ teatro pjesės konkursą ir 2001 m. buvo pastatyta „Elfų“ teatre. 2003 m. išėjo apysakų bei pjesių rinkinys „Liučė čiuožia“. Tais pačiais metais spektaklį pagal pjesę „Liučė čiuožia“ pastatė Valstybinis jaunimo teatras, 2004 m. – režisierius V. Skvorcovas Kazancevo ir Roščino jaunosios dramaturgijos centre Maskvoje. 2004 m. ši pjesė laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“
L. S. Černiauskaitės prozos stilistika artima aukštojo modernizmo estetikai, o jos meninės kalbos metaforiškumas suteikia vaizduojamai tikrovei magiškos prasmės. Kūriniuose dominuoja itin subtilios šeimos gyvenimo, moters ir vyro santykių, merginos tapsmo moterimi temos. Kūrinių stilius pasižymi dideliu psichologiniu pastabumu, žaisminga ironija, švelniu erotiškumu. Tekstuose siekiama perteikti sudėtingus, sunkiai derinamus žmonių tarpusavio santykius, atskleisti subtilius išgyvenimus, vidines veikėjų transformacijas.
L. S. Černiauskaitė keliolikos knygų autorė (tarp jų – ir vaikų bei paauglių), šešių literatūros premijų laureatė.
2018 m. pristatytas to paties pavadinimo filmas pagal prieš 14 metų autorės parašytą romaną „Kvėpavimas į marmurą“ (režisierė G. Beinoriūtė). Knygoje analizuojama sudėtinga ir daugialypė įvaikinimo tema.
2018 m. autorė parašė trumpąjį romaną „Šulinys“, dalyvavusį tų metų knygos prozos kategorijoje rinkimuose. Kaip teigia Gediminas Kajėnas, „šis L. S. Černiauskaitės romanas gali būti perskaitomas vienu ypu, jis tarsi vientisas audinys, sudarytas iš skirtingų, tačiau pasikartojančių rašto motyvų. Karpyti šio audinio nesinori. Pradėdamas skaityti knygą įkvepi, o baigęs – iškvepi. Tai vienas judesys. Pagrindiniai romano motyvai sukasi apie nemeilės temą – nemylėtų vaikų ir dar labiau nemylėtų jų mamų. Daugiabriaunė istorija keliauja per kelias kartas ir paliečia skirtingus, tačiau savitai susijusius žmones. Rašytoja labai jautriai aprašo kūdikio mirties, apleisto vaiko, nemylimos moters, vaikžudystės temas. Ji jų neanalizuoja, o pasakoja kaip betarpiškas stebėtojas, ne gvildena, o glosto. Romane daug paslapčių, ribų, kurias reikia peržengti. Kaip kad ir reikia įveikti save, kad pažiūrėtum žemyn į šulinį. Romano kalba labai plastiška, banguojanti, išraiškinga, vietomis primena raudą ar maldą. Kad ir rodytųsi, jog knygos temos siejasi su Lietuvos kriminalinių įvykių realijomis, tuo apsiriboti būtų neprotinga – rašytoja nuo istorijos tik atsispiria ir poetiškai, jautriai, gal net kiek tyrai ir gležnai, su aukščiausia literatūrine pavara neria į jautriausias žmonių tarpusavio santykių piktžaizdes. Nuosekli pasakojimo linija, pasikartojantys motyvai, daugiabriaunė kompozicija ir trūkinėjantis, tačiau paradoksaliai vientisas pasakojimas kviečia skaitytoją pažvelgti į „šulinį“ – paslaptį, sapną, nuojautą, baimę, kitą pasaulį.“
Pagrindinės nuotraukos autorius Gediminas Kajėnas
