Žmogaus ir gyvūno santykiai, apimantys begalę įvairiausių sričių, kelia esminių etinių-filosofinių klausimų. Iš kur tas noras (ar atvirkščiai – nenoras) dalintis namais su kita gyvybės rūšimi? Ir ką rūpinimasis gyvūnais – ar jo stoka – sako apie mus pačius?
Grafikos dizainerė Brigitte Schuster šiemet išleido fotografijų knygą, kurioje dokumentuoja Šveicarijos daugiabučiuose gyvenančioms katėms ant išorinės namo sienos įrengtas kopėtėles. Išradingai sumeistrauti „laiptai“ padeda katėms saugiai išeiti ir grįžti į namus. Gatvės katės Stambule yra pilnateisės miesto gyventojos, prie kavinių ir parduotuvių joms visada rasi padėto maisto, žiemą jos pakviečiamos vidun sušilti. Ir jokio savinimosi čia nėra, tik draugystė. Suomiai mielai į savo namus priima beglobius neįgalius šunis iš Lietuvos, kuriems rasti mylinčius namus čia, jei ir įmanoma, tai labai sunku.
Iš kur ta idėja?
Kodėl žmonės priima sprendimą savo namus (ir, žinoma, širdis) atverti kitai gyvybės rūšiai? Homo sapiens yra vienintelis augintinius laikantis žinduolis, tad atsakymų reikia ieškoti moksle bei žmonijos istorijoje – tačiau ir ten aptiksime tik teorijas ir spėjimus, nes šis reiškinys nėra visapusiškai ištyrinėtas ir mokslininkų nuomonės skiriasi. Tačiau apie dabartinį žmogaus santykį su naminiais gyvūnais daug sužinoti galime, pažvelgę į tuos, kurie rūpinasi jais (dažnai – iš karto keliomis dešimtimis) be jokio finansinio užmokesčio, grynai „iš idėjos“. Tik kokia ta idėja?
Gyvūnų prieglaudos yra vieta, kur didžiulė naminių – buvusių ar (ne)būsimų – gyvūnų koncentracija sudaro galimybę pasireikšti visai žmonijos širdies amplitudei. Todėl jos atsiduria nuolat paraleliai vykstančių „mylimas – nereikalingas – mylimas – …“ santykių skalėje ir nepaliaujamai svyruoja tarp kraštutinumų, tapdamos ir pačių gražiausių, gerumu alsuojančių „Kaip Micius apsigyveno pas mus“ istorijų[1], ir žmogaus kvailumo, žiaurumo, atsakomybės stokos bei liūdnų to pasekmių liudininkėmis.
Pavakary pavedžioti šunų į prieglaudą ateina dvi draugės. Joms ne daugiau nei po dešimt metų. Gyvena netoliese, tėvai yra pasirašę sutikimus joms čia savanoriauti. Pavaikšto su prieglaudos senukais – lėtais, sergančiais, jokios grėsmės nekeliančiais šunimis, kuriuos paprastai saugumo sumetimais duodame vedžioti vaikams. Prašo dar, bet šiandien šilta vasaros diena, savanorių susirinko daug, tad visi šunys jau išvedžioti, pamaitinti ir snūduriuoja. Mergaitės pasiprašo apžiūrėti kačių kambarį – matau, kad joms nesinori taip greit užbaigti šios popietės prieglaudoje. Mąstau, kad jos turbūt iš tų vaikų, kurių tėvai nesileidžia įkalbami priimti į namus augintinį. Bet ne, jos abi sakosi turinčios po šunį (viena net du), o čia atėjusios, nes joms labai patinka juos vedžioti ir savų nebepakanka. Klausia, kada gali ateiti rytoj. Atsakau, kad lauksime devintą ryto arba penktą popiet. Jos nutaria, kad reikės užsistatyti žadintuvą.
Instituciškai organizuotos pastangos rūpintis gyvūnų gerove prasidėjo XIX a. pradžioje, kai 1824 m. Anglijoje įsikūrė Žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugija. Pirmieji jos darbai buvo į teismą padavinėti gyvūnų kankinimu kaltinamus asmenis. Šiuo metu tai didžiausia gyvūnų gerovės organizacija britų salyne, užsiimanti teisine veikla ir politiniu lobizmu, taip pat visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo, švietimu bei laisvų („laukinių“) ir naminių gyvūnų/ gyvulių reabilitacija ir gydymu. Be to, norinčiuosius ji registruoja programai „Namai gyvenimui“: žmogui numirus anksčiau už jo gyvūną, šiuo bus tinkamai pasirūpinta, rasti nauji namai.
Lietuvos gyvūnų globos draugija įsteigta 1873 m. Rietave, kunigaikščių Oginskių pastangomis. Tai buvo pirmoji veterinarijos klinika mūsų krašte, vėliau jai vadovavo veterinaras, knygnešys Jonas Jurgis Bulota, prie veiklos prisidėjo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir Tadas Ivanauskas. Draugijos veiklą sustabdė iš pradžių Pirmasis, po to Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija; atkurta ji 1990 m.
Šiuolaikinių gyvūnų prieglaudų pirmtakė 1869 m. įkurta JAV, Pensilvanijos valstijoje. XX a. antroje pusėje jų pradėta steigti vis daugiau, daugiausia – piliečių pastangomis, nors kartais prisidėdavo ir savivaldybės. Pirmoji gyvūnų prieglauda Lietuvoje įkurta Kaune 1994 m. kinologo Karolio Masilionio dėka. Gavęs patalpas buvusioje gyvulių karantino stotyje, jis savo rankomis jas sutvarkė, pastatė voljerus šunims ir kačių namelį bei sukonstravo unikalų 6,5 m aukščio statinį Globį Tobutį/ Tobį Globutį – paminklą šuniui, nukentėjusiam nuo žmogaus abejingumo. Tačiau 2009 m. Kauno savivaldybė šią prieglaudą iš patalpų išprašė. Kai kuriuos joje gyvenusius gyvūnus K. Masilionis atsivežė į ūkinį pastatą savo kieme, kiti iškeliavo su UAB „Nuaras“.
Nuo Rietavo iki Kauno ir toliau
Šiuo metu Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų globėjų sąraše įregistruotos 59 įstaigos. Pagrindinė jų veikla – priimti benamius ar beglobius gyvūnus, pasirūpinti jų sveikata ir rasti jiems naujus namus. Gyvūnų prieglaudos išgyvena iš 2 proc. GPM, gyventojų dovanų ir savanoriško darbo. Žinoma, yra ir įdarbintų darbuotojų, tačiau be savanorių prieglaudoms būtų žymiai sunkiau.
Į klausimą, kodėl savanoriauja prieglaudoje, atsakymas dažniausiai būna kukli šypsena: „Nes myliu gyvūnus“. Svarbu, kad „myliu“ čia reiškia ne tik neįpareigojantį „myliu iš tolo“, bet ir atsakingą „noriu jais rūpintis ir galiu – turiu laiko“ bei „man patinka čia būti“. Įprasti prieglaudos darbai – priterštų narvų valymas, vaistų sergantiems leidimas, patalpų tvarkymas – neatbaido: reikia ir darai, nes žinai, kad pats savo namelio šuniukas neišsivalys, užtat labai džiaugsis turėdamas jį švarų. Ir, tiesą sakant, būtent taip atsiranda svarbiausias dalykas gyvenime – prasmė. Su ja – ir jausmas, kad esi reikalingas. Nes tikrai esi.
Beglobių gyvūnų situacija Lietuvoje šiuo metu geresnė nei amžiaus pradžioje, tačiau gera ji nėra. Kodėl prieglaudos perpildytos? Yra trys pagrindinės priežastys. Pirma, didelė dalis žmonių nesirūpina savo augintinių reprodukcija, t. y. jų nekastruoja ir nesterilizuoja. Pavienių organizacijų vykdomos PSP (pagauk – sterilizuok – paleisk) programos problemos masto aprėpti negali, nes trūksta ir lėšų, ir darbo rankų. Taip kiekvieną pavasarį – o ir kitais metų laikais – prieglaudas užplūsta gyventojų skambučiai: „Garaže radau kačiukus, kada galiu atvežti?“, ir batų dėžės su inkščiančiais mažyliais. O ten, kur apie skambučius ir dėžutes negalvojama, kreipiamasi į gimines arba tiesiog griebiamasi kastuvo.
Antra, prieglaudų gyventojai dėl naujų namų priversti konkuruoti su kitais, ypač šunimis, iš veislyno arba parduotuvės, specialiai šiam verslui ir dauginamais. Ir trečia: tai žmonės, savo noru atsisveikinantys su buvusiais įnamiais. Vienam tiesiog atsibodo, kitas nebeišgali gyvūno aprūpinti finansiškai ar skirti jam pakankamai laiko; kažkam gimsta vaikas ar staiga susivokiama, kad vienas šeimos narių gyvūnui alergiškas; dar kiti persikrausto į naują butą arba išvažiuoja į užsienį ir nusprendžia, kad gyvūno su savimi neims. O į prieglaudas kasmet priimama daugiau gyvūnų, nei yra padovanojama.
Turiu prisipažinti, kad, pirmąkart atėjusi pavedžioti prieglaudos šunų, buvau nusiteikusi emociniam akmeniui po kaklu. Tikėjausi rasti tik gailesčio laukiančius bėdžius. Tačiau labai klydau. Taip, gyvūnams reikia namų, o ne narvo ir daugelio jų istorijos nėra linksmos. Bet praleidus su jais daugiau laiko, gailestį pakeitė lygiavertiškumas ir labai aiškus suvokimas: gyvybė yra ori pati savaime. Šitokia paprasta, bet nedažnai įsisavinta tiesa padeda kitaip vertinti ir žmogaus santykį su gyvūnu, ir su kitu žmogumi. Užtat šiandien prieglaudoje jaučiuosi ne kaip kažkieno „gelbėtoja“, o tiesiog sava. Tai – galinga būsena.
„Man nėra skirtumo tarp mano namuose, gatvėje ar kitoje prieglaudoje gyvenančio gyvūno: man skauda dėl kiekvieno jų“, – sako Anželika, viena iš gyvūnų globos organizacijos „Kaimo grandinė“ įkūrėjų. Su ja susitinkame nedidelėse patalpose Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone, kur šiuo metu gyvena keliolika kačių ir kačiukų. Tačiau „Kaimo grandinės“ veikla skiriasi nuo kitų globos organizacijų: ji rūpinasi ne tik benamiais gyvūnais, bet ir turinčiais šeimininkus, kurie nepajėgūs užtikrinti savo augintinių gerovės. Anželika su kolegomis nuolat lankosi sodų bendrijose, kur sako randanti siaubingomis sąlygomis laikomų gyvūnų – neprižiūrimų, alkanų, ant trumpų grandinių pririštų šunų ir perkarusių, sergančių kačių, kurių šeimininkai klimpsta alkoholio liūne. Paprastai jie noriai įsileidžia nekviestus svečius ir sutinka, kad šie paimtų jų gyvūnus sterilizacijai, o jaunikliams ieškotų naujų namų. „Dabar jie jau vieni kitiems dalija mano telefono numerį ir patys kviečia atvykti“, – sako Anželika. „Kaimo grandinė“ parūpina maisto ir tinkamas būdas šunims, o jų šeimininkus įspėja, kad įstatymai numato bausmes už gyvūnų nepriežiūrą. Tačiau organizacija supranta, kad policijos iškvietimas yra tik kova su pasekmėmis, o ne realus problemos sprendimas: „Mūsų tikslas – ne paskirti baudą, o padėti neprižiūrimiems gyvūnams ir užkirsti kelią problemos pasikartojimui ateityje.“
Gyvūnus Anželika myli nuo pat mažų dienų ir į jų dovanojimą žiūri labai atsakingai: „Kasdien juos maitinu, su jais kalbu, kiekvieną pažįstu. Kaip galiu atiduoti bet kam?“ Dešimt metų dirbdama prieglaudose, ji išmoko perprasti žmones. „Iš pirmųjų kelių sakinių telefonu jaučiu, ar žmogus geras, ar teisingai motyvuotas ir ar galės tinkamai priimti gyvūną į savo namus“, – sako ji. Kartais nutinka taip, kad dovanoti gyvūną konkrečiam žmogui atsisako – jaučia, kad kažkas negerai. Žmogus, žinoma, įsižeidžia. Tačiau jei gyvūno užsimanoma tik savo ego patenkinimui arba gailima kelių eurų jam paskiepyti – kaip tai gali pasireikšti ilgalaikėje perspektyvoje? Beje, dalis prieglaudų atsisako dovanoti gyvūnus kalėdiniu laikotarpiu – jos reikalauja, kad tai būtų gerai apgalvotas, o ne impulsyvus sprendimas.
Atsisveikinti su išmyluotu kačiuku kaskart būna sunku, tačiau tai atsveria džiaugsmas matant, kaip laimingai jis gyvena naujuose namuose. „Padovanoję gyvūną visada parašome žinutę, paklausiame, kaip sekasi, kaip jaučiasi. Žmonės paprastai geranoriškai pasakoja, o man tai – neapsakomas džiaugsmas, – sako Anželika. – Sunerimstu tik tuomet, kai iš naujųjų šeimininkų pusės – tyla. Negi sunku parašyti, kad jums viskas gerai?“
Pastebėjau, kad prieglaudų žmonės itin džiaugsmingai reaguoja į laimingas buvusių savo globotinių istorijas, krykštauja sulaukę jų laiškelio ar vizito. Atsimena visų vardus, įpročius, charakterį ir kokią nors su globotiniu nutikusią istoriją. Bendros patirtys jungia žmones, kaip ir bendros problemos bei jų sprendimas. Prieglaudos, kurioje savanoriauju, įkūrėja sako: „Čia reikia ateiti giedra širdimi, ne kaip į vargo vakarienę.“
Koja kojon
Biologas Johnas Bradshaw yra įsitikinęs, kad mūsų susižavėjimas augintiniais kyla ne dėl jų teikiamos produktyvios naudos (pvz., kuo produktyvus žiurkėnas? Ar nuo „pareigos“ sargauti atleistas šuo?) ir net ne todėl, kad jie tokie mieli. Jo nuomone, gyvūnų laikymas yra natūrali žmogaus gyvenimo dalis, glaudžiai susijusi su mūsų pačių evoliucija. Knygoje „The Animals Among Us: How Pets Make Us Human“ („Gyvūnai tarp mūsų: kaip augintiniai mus pavertė žmonėmis“) jis teigia, kad žmogaus gebėjimas suprasti ir jausti prieraišumą konkrečiam gyvūnui greičiausiai pradėjo formuotis mūsų smegenims vystantis į dabartinę jų formą, t. y. prieš 30–50 tūkst. metų. Tai gerokai anksčiau, nei mūsų protėviai ėmė dirbti žemę ir jaukinti gyvūnus. Tikėtina, kad tuomet augintiniai būdavo pasiimami iš laukinės gamtos. Tačiau kam?
Anuomet žmogus gyveno gamtoje, išvien su ja ir iš jos – visa mūsų protėvių išgyvenimo strategija buvo grindžiama gebėjimu pažinti savo aplinką, atpažinti jos gėrybes ir apsisaugoti nuo pavojų. Ir gyvūnai, ir augalai buvo natūrali ir integrali (iš)gyvenimo dalis. Urbanizacija ir civilizacija daugumą mūsų šiandien atskyrė nuo „laukinės“ gamtos, tačiau kodėl savo sterilius namus vis gražiname augalais, jaũkiname gyvūnais ir tik gavę progą lekiame pasivaikščioti į mišką, kur jaučiamės geriau nei tarp miesto mūrų? Iš gamtos pasitraukėme, tačiau gamta iš mūsų – ne.
Gali būti, jog tas pasąmoninis ryšys išlieka todėl, kad jis mus formavo. „Naminiai gyvūnėliai šiandien laikomi šeimos nariais ir pasisakymai prieš juos gali būti suprantami kaip artimo giminaičio kritika. Tačiau tokių gilių jausmų vien tik šiuolaikinėmis tendencijomis paaiškinti negali. Naminių gyvūnėlių auginimas jokiais būdais nėra tik moderniųjų laikų maivymasis, – rašo J. Bradshaw. – Sąveikos su gyvūnais formavo ir protinę, ir fizinę mūsų evoliuciją. Mūsų smegenys skiriasi nuo kitų žinduolių savo ambicija suprasti, kaip mąsto kiti žinduoliai. Tikėtina, kad šis gebėjimas išsivystė, nes jis stiprino mūsų medžioklės gebėjimus.“ Tiesa, padėdamas sėkmingiau susimedžioti maisto, drauge šis įgūdis galėjo atverti ir empatijos jausmą kitai gyvybei. Todėl priešistoriniai santykiai su laisvais gyvūnais nebuvo tik gyvenimo ir mirties derybos tarp medžiotojo ir jo grobio: čia buvo svarbus ir dvasinis pasaulis – būtent tai rodo ritualiniai gyvūnų laidojimai kartu su žmonėmis, totemų svarba įvairiose kultūrose, grakštūs ir tikslūs priešistoriniai piešiniai urvuose.
Pensilvanijos universiteto gyvūnų etikos ir gerovės profesorius James’as Serpell’as knygoje „In the Company of Animals: A Study on Human-animal Relationships“ („Gyvūnų draugijoje: Žmogaus ir gyvūno santykių studija“) teigia, kad mūsų santykiuose su gyvūnais – kaip ir su žmonėmis – veikia ir emocinės, ir materialinės aplinkybės, kurios, beje, dažnai konfliktuoja tarpusavyje. Savo studiją profesorius pradėjo rašyti pastebėjęs, kad: a) augintinių laikymas yra pasaulyje labai paplitusi praktika, b) ji „anomali“: kainuoja daug emocijų ir pinigų, tačiau neatlieka jokios akivaizdžios funkcijos. Tačiau ar tikrai?
Bradshaw turi teoriją, kad šunų ir kačių laikymas atliepia priešistorinį instinktą, kai glostydami plaukuotus savo amžininkų kūnus kūrėme ir stiprinome tarpusavio ryšį, be kurio nebūtume išgyvenę kaip bendruomenė. Gaurai nuo žmogaus kūno nukrito, tačiau, anot biologo, prigimtinis noras jaustis reikalingam išliko. Tad glostydami kailiuotus gyvūnėlius mes esą pasąmoningai atkartojame tą poreikį – ir todėl nusiraminame. Beje, šis tyrinėtojas taip pat teigia, kad augintinių teikiama nauda sveikatai yra mokslo neįrodytas mitas ir kad vienintelis neginčytinas pranašumas yra kasdieniai pasivaikščiojimai su šunimi gryname ore. Ir nors kokybiškas, smagus laikas su gyvūnu iš tiesų pakelia „laimės hormonų“ endorfinų lygį, stresas dėl gyvūno ligų, išlaidų ar ginčų su šeimos nariais lygtį išlygina ir gauname, anot J. Bradshaw, maždaug nulį.
Įvairiose kultūrose – nuo Antikos Europoje iki imperatorių dinastijų Kinijoje ir Afrikos karalysčių – naminių gyvūnėlių laikymas sietas su socialiniu statusu: esą tai tik turtingųjų žaidimas, puikavimasis prieš likusius bendruomenės narius. Ir nors tiesos tame išties yra, tačiau ji tik dalinė. Prof. J. Serpell’as pasitelkia pavyzdžius iš įvairių pasaulio vietų: Šiaurės ir Pietų Amerikoje prigimtiniai tų kraštų žmonės, vadinamieji indėnai, naminiais laikė meškėnus, briedžius, vilkus, paukščius ir kitus gyvius. Jie buvo skirti ne maistui, o džiaugsmui. Barasanos gentis rytinėje Kolumbijoje augintinius laiko ne dėl kokių nors ekonominių ar praktinių sumetimų: jiems tiesiog patinka jais rūpintis. „Gyvūnai jiems yra nuolatinis diskusijų ir pramogų šaltinis, jie laikomi integralia bendruomenės dalimi“, – rašo J. Serpell’as. Karažos genties Brazilijoje žmonės atsisakė europiečiams parduoti prijaukintas savo papūgas – nepaisant sumų, kurias šie jiems siūlė. O kai atvykėliai patarė genties laikomus kormoranus išmokyti žvejoti ir taip iš jų gauti naudos, gentis juos išjuokė: paukščiai jiems yra svečiai, o ne tarnai.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad pirmasis maždaug prieš 12–14 tūkst. metų iš laukinio į naminį virto vilkas (Canis lupus), šuns protėvis; vėliau – avys, ožkos, arkliai, kiaulės ir kiti. Kažkuriuo metu, manoma, pati save prisijaukino katė. Sėslumas, žemdirbystės pradžia ir gyvūnų prijaukinimas vyko išvien, tačiau perėjimas nuo medžioklės prie ūkininkavimo taip pat iš pagrindų pakeitė ir žmogaus santykį su gyvūnais. „Tradiciniai medžiotojai medžiojamus gyvūnus laiko lygiaverčiais sau. Gyvūnas nėra žmogaus valdžioje, nors žmogus ir gali bandyti jį įtikinti leistis būti lengviau sugaunamu, panaudojant tam tikrą magiją ar religinius ritualus, – rašo prof. J. Serpellas. – Toks iš esmės lygybe paremtas santykis pranyko įgudus prisijaukinti gyvūną. Prijaukintas gyvūnas savo išgyvenimą atiduoda į šeimininko rankas.“
Apie įsitikinimų klaidingumą
Kasmet spalio 4-ąją minima Pasaulinė gyvūnų globos diena. Kartu tai – šv. Pranciškaus Asyžiečio, laikomo gyvūnų globėju, šventė. Jis tikėjo, kad žmogus, neturintis užuojautos ir gailesčio gyvūnui, neturės jos ir žmogui.
Tyrimai rodo, kad augintinius laikantys žmonės paprastai išreiškia ir teigiamą požiūrį į gyvūnus ir visą gamtą apskritai (tai vadinama „naminių gyvūnėlių – gamtos ambasadorių“ hipoteze). Žmonės, turintys augintinių, šiems abejinguosius dažnai vertina kaip šaltus, bejausmius ir stokojančius geraširdiškumo. Kaip reaguos draugė, kai, jai pasakojant apie savo katino išdaigas, žiovausite ir bandysite keisti temą į „ką nors įdomesnio“? O jei manote, kad šunį paspirti – nieko blogo, tai kas jums trukdo paspirti ir žmogų? Ir atvirkščiai: viena vertus, augintinių turinčiais žmonėmis linkstama labiau pasitikėti: gyvūnėlis tartum liudija, kad šis žmogus yra vertas pasitikėjimo. Kita vertus, prisirišimas prie privilegijuotų gyvūnų kastos gali būti laikomas lėkštu, savanaudišku, pernelyg sentimentaliu, švaistūnišku elgesiu.
Čia susiduria keli aspektai: pirma, kokią teisę mes turime uždaryti gyvūnus savo namuose (jau nekalbu apie zoologijos sodus ar cirkus, kurių, mano nuomone, visai neturėtų būti)? Antra, kaip galima vieną gyvūną glostyti, o kitą ragauti pietums? Trečia, ar nesuprantame, kad naminiai gyvūnėliai – tai didžiulis verslas, iš kurio besipelnančios maistą, kraiką, vaistus, žaislus ir kitus jiems skirtus daiktus gaminančios kompanijos eikvoja ribotus Žemės resursus? Ir, galiausiai, ar ne verčiau visus tuos pinigus ir energiją panaudoti žmonių, o ne kačiukų ir šuniukų gerovei kurti?
Visa ši kritika teisėta. Tačiau niekaip negalima sutikti su paskutiniuoju „argumentu“: teigti, kad „per didelė meilė“ gyvūnams sumenkina meilę žmonėms, reiškia meilę laikyti ribota, o tai jau neigia pačią meilės esmę. Mintis, kad augintiniai pasigrobia visą mūsų rūpestį, kurį turėtume skirti kitiems žmonėms (pvz. gimdydami vaikus ar aukodami pinigus badaujantiesiems), yra paremta idėja, kad mes nesuvokiame skirtumo tarp žmogaus ir augintinio. Bet juk suvokiame. Ir sąmoningai pasirenkame, kam skirti savo energiją. Svarbiausia, kad kažkam ją skirtume.
„Akivaizdu, kad žmonija gali išgyventi ir be draugiją palaikančių naminių gyvūnų, – rašo prof. J. Serpell’as. – Tikrai galime gyventi be jų, kaip galime gyventi ir be dainų, šokių, muzikos, meno, juoko ir draugų. Tačiau tai, kad tiek daug žmonių skirtingose kultūrose noriai dalyvauja šiose nebūtinose veiklose, rodo, kad jų dėka patiriamas atpildas toli gražu nėra nereikšmingas.“
—————————
[1] Kasdienei gerumo dozei rekomenduoju pasiskaityti tinklalapį NeBrisius.lt, kuriame laimingas istorijas pasakoja žmonės su savo augintiniais, priglaustais iš prieglaudų, gatvės ar išgelbėtais kitais būdais. Užsiregistravusių iniciatyvos dalyvių visoje Lietuvoje jau yra daugiau nei 1000.
Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. IV
Publikaciją parėmė 
