1919 m. sausio 16 d. Berlyne buvo nužudyti du vokiečių revoliucionieriai Karlas Libknechtas ir Roza Liuksemburg. Pastaroji dar vadinama ne tik Vokietijos, bet ir Lenkijos politine veikėja. Tai įvyko, prabėgus mažiau nei mėnesiui, nei jiedu vadovavo steigiamajam Vokietijos komunistų partijos suvažiavimui. Ji ragino vokiečių darbininkus sukilti ir sukėlė Vokietijos socialdemokratų nerimą, kad tokie kurstytojai gali privesti šalį prie pilietinio karo. Net gi buvo pažadėta premija tiems, kas „nukenksminms“ Libnekchtą ir Liuksemburg.
Kai jie eilinį kartą buvo suimti ir vedami į tardymą, vienas iš sargybinių juos nužudė, trenkdamas per galvą šautuvo buože. Pasklido informacija, kad tokį nurodymą sargybinis buvo gavęs ir paties gynybos ministro socialdemokrato Gustavo Noske.
Norint suprasti, kodėl Vokietijos socialdemokratai, užėmę valdžią po Pirmojo pasaulinio karo, tiek baiminosi komunistų revoliucionierių, dera pažvelgti į politinį kontekstą ir Sovietinės Rusijos raginimus surengti visuotinę revoliuciją. Jo šaukliu Vokietijoje buvo Roza LIuksemburg. Ji buvo beveik Vladimiro Uljanovo Lenino vienmetė, gimusi Lenkijoje. Mokėsi Varšuvos gimnazijoje ir labai anksti įsijungė į revoliucinį judėjimą. Tai nesutrukdė jai apsiginti teisės srities disertaciją apie Pramonės vystymąsi Lenkijoje. Vėliau Roza pradėjo dirbti žurnalistinį darbą, prisijungė prie Lenkijos ir Vokietijos socialdemokratų.
1907 m. LIuksemburg visam laikui pervažiuoja į Vokietiją. Tiesa, santykiai su vietos socialdemokratais klostosi sunkiai. Ji griežtai nutraukia santykius su Karlu Kautskiu. Per Pasaulinį karą jį dėstytojauja Berlyne, jos paskaitos paremtos prieš pat karą parašyta knyga „Kapitalo kaupimas“, čia ji išsako specifinę marksizmo interpretaciją.
Už griežtai pacifistinę poziciją pakliūna į kalėjimą. Tačiau tai neatšaldo jos antikarinio įkarščio. Ji kalba apie tai, kad ne valstybės turi kovoti su valstybėmis, bet socialinės klasės tarpusavyje, nes proletoriatas neturi Tėvynės. Tampa viena iš „Spartako Sąjungos“ kūrėjų. Tiesa, šios draugijos veikloje negalėjo daug nuveikti, nes vėl suimama. Jau būdama kalėjime, parašė brošiūrą „Socialdemokratijos krizė“. Tiesa, apsirašė slapyvardžiu, tačiau tai, kas jos autorė – vieša paslaptis.
1918 m. Roza paskelbė kritišką revoliucijos Rusijoje apžvalgą, kurioje daugiausia kritikavo karinės diktatūros įvedimą ir tai, kad buvo panaikintos svarbios pilietinės teisės. Tokia kritika, kaip yra žinoma, labai supykdė Sovietų Rusijos vadus. LIuksemburg siūlo savo kelią – darbininkų revoliucija, kuri veda ne prie diktatūros, bet prie tikros demokratijos. Deja, tai nepriimtina nei Rusijos komunistams, nei Vokietijos socialdemokratams, kuriems karingi komunistai atrodo net pavojingesni už fašistus.
Roza Liuksemburg buvo viena iš Tarptautinės darbo dienos paskelbimo iniciatorių, taip pat kovojo už aštuonių valandų darbo dieną. Vladimiras Leninas ją yra pavadinęs „laukinio socializmo atstove“. Nepaisant to, Sovietų Sąjungoje ji buvo traktuojama, kaip pavyzdys, Tiesa, nutylint apie jos santykį į Spalio perversmą.
