1596 m. sausio 28 d. Frensis Dreikas pajuto, kad karštinė baigia jį įveikti. Vienas žymiausių visų laikų jūreivis pasikvietė padėjėją ir paprašė, kad būtų aprengtas kario šarvais. Paskui atsisveikino su visais ir mirė. Netrukus jis buvo paguldytas į švininį karstą ir, aidint pabūklų salvėms, karstas buvo nuleistas į jūrą. Tuo metu Frensiui Dreikui buvo penkiasdešimt šešeri metai ir dar prieš kelias savaites jis planavo naujus smūgius ispanams.
Būsimasis jūrininkas gimė 1540 m. liepos 13 d. šalia Tavistoko miesto, Devonšyro grafystėje, Anglijoje. Jo tėvas taip pat buvo jūrininkas, kuris dėl sveikatos turėjo grįžti į sausumą ir apsigyveno šeimyninėje fermoje Tavistoke. Netrukus vedė ir sulaukė pirmagimio, kurį pavadino Frensiu.
Netrukus šeima buvo priversta palikti gimtąsias vietas, nes kilo katalikų valstiečių sukilimas prieš karaliaus Henriko VIII reformas. Dreikų šeima buvo anglikonai (tėvas paskui net tapo dvasininku(. Frensio biografai neretai būtent vaikystės patirtimis aiškina jo aršų priešiškumą Katalikų Bažnyčiai ir su ja glaudžiai susijusia Ispanijos monarchija.
Vaikų šeimoje vis daugėjo ir galiausiai Frensis turėjo dešimt sesių ir brolių. Šeimai buvo sunku išlaikyti tiek vaikų. Tėvai bandė patys rūpintis vaikų išsilavinimu. Bent jau Frensiui mokslas sekėsi sunkiai. Iki pat gyvenimo pabaigos jam buvo sudėtinga skaityti, kai tekdavo rašyti laišką, jam tai buvo didžiulė kankynė. Kita vertus, Frensis iš tėvo išmoko oratoriaus meno ir tai jam buvo kur kas svarbiau gyvenime, nei rašymas ar skaitymas.
Vienuolikos metų tėvas jį atidavė junga į laivą „Judita“, gabenusį prekes į Prancūziją. Tai tapo didžiuliu išbandymu, nes laive buvo itin sudėtingos sąlygos, trūko vandens ir maisto. Tačiau vaikinas gerai prisitaikė prie tokio gyvenimo ir, nesulaukęs nė aštuoniolikos, jau vadovavo laivui.
Tai buvo laikas, kai anglai ir ispanai kovojo dėl įtakos jūroje. Dominavimas reiškė didžiulį pelną, apmokestinant gabenamas vandeniu prekes.
1567 m. Frensis Dreikas kartu su savo tolimu giminaičiu Džonu Hokinsu leidosi į tolimą kelionę. Pirmiausia jie, sustodami Kanarų salose, pasiekė vakarinę Afrikos pakrantę ir dabartinių Senegalo, Gambijos, Gvinėjos ir Siera Leonės pakrantėse, padedami vietos karaliukų, gaudė čiabuvius – juos vertė vergais ir tikėjosi pelningai parduoti Amerikoje. Prekyba vergais tuo metu, deja, buvo visiškai įprastas reiškinys. Uostuose jie pardavė vergus ispanų kolonistams.
Tiesa, tarp Frensio Dreiko ir ispanų įvyko rimtas konfliktas. Ispanų laivai užpuolė grupę anglų laivų. Tik dviem iš jų pavyko išlikti. Vienam iš jų vadovavo Frensis Dreikas. Jis buvo labai įpykęs ir net kreipėsi į Ispanijos karalių, reikalaudamas kompensacijos už patirtus nuostolius, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Kaip teigiama, būtent šis įvykis paskatino Dreiką tapti legendiniu piratu. Labai greitai apie jo pergales pradėjo sklisti legendos. Jis išsiskyrė tuo, kad daug dėmesio skyrė manevringumui ir naudojo lengvesnius, bet galinčius lengviau manevruoti, laivus.
Ispanijos monarchas buvo įtūžęs, o Anglijos karalienės Elžbietos reakcija buvo priešinga. Ji ne tik globojo piratą Dreiką, bet net jam suteikė riterio titulą ir paskelbė jį admirolu.
Kai 1577 m. karalienė Elžbieta I nusprendė surengti tolimą jūrų ekspediciją, jos vadovu paskyrė Frensį Dreiką. Karalienė tikėjosi, kad ekpedicija padės prijungti naujų žemių, taip pat – atkovos iš ispanų kolonijas. Ekspedicijos flagmanu buvo burlaivis „Pelikanas“. Būtent šios ekspedicijos metu buvo atrastas sąsiauris, kuris vėliau buvo pavadintas Dreiko vardu.
Ne mažesnė sėkmė buvo tai, kad netoli Meksikos Dreikas susitiko ispanams priklausantį laivą, kuris buvo pilnas spalvotojų metalų, prieskonių ir kitų gėrybių. Ekspedicija grįžo į Angliją su didžiausiais turtais.
1588 m. rugpjučio 7-8 d. prasidėjo mūšis, kuris turėjo didžiulę įtaką Europos ateičiai. Ispanija pabandė atkeršyti Anglijai ir pasiuntė Nenugalimąją armadą – kurią sudarė šimtas trisdešimt laivų. Frensis Dreikas vadovavo anglų ir olandų laivams, kurie atrodė pasmerkti pralaimėjimui. Tačiau gudriais manevrais pavyko pasiekti, kad Armada pasidalintų į nedideles grupes, atskirtas viena nuo kitos. Anglų laivai sėkmingai puolė išskaidytas priešininkų pajėgas ir pasirodė, kad visos kalbos apie tai, kad Armada nenugalima, yra nesąmonė.
Tai buvo Frensio Dreiko šlovės viršūnė. Įkvėptas sėkmingų kovų, Frencis buvo pasiryžęs perkelti karo veiksmus į ispanų teritoriją, atkovoti Lisaboną ir Portugalijos karaiumi paskirti anglų statytinį. Jo planą palaimino Anglijos karalienė, ir į Portugaliją išsiruošė pusantro šimto laivų. Viskam vadovavo F. Dreikas. Tačiau prastos oros sąlygos, padarytos klaidos bei pasikeitusi ispanų taktika vedė prie pirmojo skaudaus Dreiko pralaimėjimo. Mūšiuose anglai prarado dešimt tūkstančių karių. Karalienė Elžbieta labai supyko ant savojo admirolo, nes ekspedicija į Portugaliją Anglijai kainavo didžius pinigus, kurie neatsipirko.
Laimė nuo Frensio Dreiko nusisuko. Jis tapo neryžingas, pralaimėjo mūšį po mūšio, o prie Panamos krantų jūrininkus pradėjo kankinti epidemija. Ji pasirodė stipresnė ir už F. Dreiką.
Dreikas niekada nebuvo Vokietijos teritorijoje, bet būtent čia XIX a, jam pastatytas paminklas, kuriame jis vaizduojamas su bulvių keru. Užrašas ant postamento skelbia, kad Frensis Dreikas atvežė į Europą bulves. Tiesa, nacistai, prasidėjus karui su Didžiąja Britanija, nugriovė šią statulą.
