1991 m. vasario 4 d. mirė rašytojas Juozas Baltušis (tikrasis vardas – Albertas Juozėnas). Netrukus jis buvo palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, garbingame Rašytojų kalnelyje. Tačiau keli paskutiniai jo gyvenimo metai buvo lydimi visuomenės susipriešinimo ir net raginimų deginti jo, kaip „Tėvynės išdaviko“, knygas. Tokią reakciją sukėlė rašytojo kritiškas santykis į Atgimimo laikotarpio įvykius, dalyvavimas viešame disidentų, susirinkusių paminėti Ribentropo-Molotovo pakto metines, pasmerkimas.
Rašytojas baiminosi, kad Lietuva, atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos, nesugebės savarankiškai išsilaikyti, prasidės nacionalistinis siautėjimas, buvo skeptiškas vakarietiško kapitalizmo atžvilgiu. Kita vertus, viešai paskelbti Juozo Baltušio dienoraščiai atskleidžia, kad jis puikiai matė sovietinės tikrovės ydas, jam nebuvo priimtinas ideologinis dviveidiškumas ir pastangos rusifikuoti Lietuvą. Jis pats jautėsi paradoksalioje situacijoje, kai negali pritarti nei kritikuojamai sovietinei tikrovei, nei kritikų pozicijai.
Gimė Albertas Juozėnas Rygoje 1909 m. Netrukus prasidėjo Pasaulinis karas ir Juozėnų šeima pasitraukė į Rusiją ir tik 1918 m. grįžo į Kupiškio valsčių, Lietuvoje. Čia Juozukas piemenavo, dirbo samdiniu pas ūkininkus ir vėliau šią patirtį aprašė savo knygose. 1929 m. persiėlė į Kauną, kur po kurio laiko debiutavo kaip rašytojas, dirbo laikraščio „Valstiečių laikraštis“ priede „Jaunasis valstietis“.
Kai nacistai okupavo Lietuvą, rašytojas pasitraukė į Maskvą, iš kur grįžo 1944 m. ir nuo tada jau visą laiką gyveno Vilniuje. Kurį laiką buvo žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktgorius, vadovavo Lietuvos radijo komitetui, aktyviai reiškėsi Rašytojų sąjungos veikloje. Nuo 1947 m. buvo marionetinės LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas, vienu metu net buvo išrinktas AT Prezidiumo pirmininko pavaduotoju. XX a. devintame dešimtmetyje, kilus sovietinėms antikarinėms parodomosioms akcijoms, Juozas Baltušis buvo LSSR Taikos gynimo komiteto pirmininku.
Labiausiai rašytoją išgarsino novelių romanas „Parduotos vasaros“, atsiminimų knyga „Su kuo valgyta druska“. Taip pat „Sakmė apie Juzę“. Jo kūriniai buvo noriai verčiami į sovietinių respublikų kalbas, o pats Juozas Baltušis išvertė nemažai grožinių kūrinių iš rusų kalbos.
Nors galima teigti, kad J. Baltušio kūriniai tarnavo sovietinei ideologijai, tačiau būtų klaidinga visai sumenkinti jų meninę vertę ir svarbą. Tikėtina, jaunosios kartos pasaulėžiūrai ir bendram išsilavinimui J. Baltušio apysakos ir romanai nėra labai aktualūs, tačiau pats Baltušis, tiek kaip rašytojas, tiek kaip aktyvus kultūros veikėjas sovietmečiu, paliko tikrai ryškų pėdsaką savo epochoje.
Prabėgus dvidešimt penkeriems metams po J. Baltušio mirties, buvo išleisti trys stori jo dienoraščių tomai, kurie sulaukė skaitytojų dėmesio. Tai svarbus sovietinės epochos tikrovės liudijimas, atskleidžiantis ir paties rašytojo prieštaringą charakterį ir laikyseną.
