Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1904 m. gimė vienas iškiliausių XX a. katalikų teologų – Karlas Raneris
Būsimas Jėzaus draugijos narys ir teologas gimė gimnazijos dėstytojo šeimoje Fraiburge, Vokietijoje. Jis buvo ketvirtas vaikas iš septynių. Vėliau labiausiai išgarsėjo Karlas ir Hugo Raneriai. Hugo buvo vyresnysis Karlo brolis. Jie abu 1922 m. tapo Jėzaus draugijos novicijais Austrijoje. Paskui abu pradėjo intensyvias teologines studijas. Jų metu Karlas susipažino su ypatingu mąstytoju – dialektinio tomizmo kūrėju Jozefu Marešaliu, kuris bandė „sutaikyti“ šv. Tomo Akviniečio teologiją ir transcendentalinę Imanuelio Kanto filosofiją.
Karlo Ranerio, kaip savarankiško teologo, debiutas įvyko 1924 m, kai jis paskelbė tekstą „Kodėl mums reikia melstis“.
1932 m. šv. Mykolo bažnyčioje Miunchene, kartu su broliu Hugo, buvo įšventinti kunigais. Buvo paskirtas į nedidelę parapiją Austrijoje. Čia ne tik rūpinosi pastoracija, bet ir rašė disertaciją. Kai ją pateikė darbo vadovui, šis atmetė tekstą, teigdamas, kad jame pernelyg didelė Martyno Haidegerio įtaka. Beje, disertacijos tema buvo „Dvasia pasaulyje: baigtinio pažinimo metafizika pas šv. Tomą Akvinietį“. Raneriui teko vykti į Insbruką ir tobulinti savo darbą. Po kelių metų jis sėkmingai apsigynė savo mokslinį darbą ir vėliau parengė pagal jį labai didelę įtaką vokiečių teologijai padariusią knygą „Dvasia pasaulyje“.
Prabėgus trisdešimčiai metų nuo šventimų, Karlas Raneris sužinojo, kad pateko į Romos kurijos nemalonę ir visi jo tekstai, viešos paskaitos turi būti pirmiausia peržiūrimi specialaus cenzoriaus. Formali priežastis – įtarimą sukėlusios įžvalgos apie mariologiją ir Eucharistiją. Kai jau atrodė, kad Raneris pateko į ypač sudėtingą situaciją, visus nustebino popiežiaus Jono XXIII gestas. Jis pasirinko Karlą Ranerį, kaip vieną iš Antrojo Vatikano Susirinkimo ekspertų. Po šio paskyrimo bet kokia bažnytinė „cenzūra“ tapo beprasmė, o Ranerio teologinės įžvalgos turėjo didelę įtaką baigiamosioms Susirinkimo dokumentų formuluotėms.
Teigiama, kad Raneris yra vienas produktyviausių XX a. teologų, kuris parašė net keturis tūkstančius įvairaus ilgio tekstų. Jis taip pat buvo dėstytojas ir labai svarbus teologinių disputų dalyvis. Tiesa, būsimasis popiežius Benediktas XVI ne kartą yra išreiškęs nemažai kritinių pastabų Ranerio teologijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, jis griežtai kritikavo „anoniminio krikščionio“ sąvoką. Pasak Ranerio, yra žmonių, kurie net patys neįsisąmonina, kad yra krikščionys, net gali būti kritiški Bažnyčiai, bet svarbiausia, kad jų elgesyje švyti krikščioniški principai. Pasak Racingerio, tokia formuluotė iškreipia „krikščionio“ sąvoką, kita vertus, niekas neturėtų būti vadinamas krikščionimi prieš savo valią.
Ranerio žemiškoji kelionė baigėsi, kai jis sulaukė aštuoniasdešimties metų. Jis palaidotas Insbruke. Jo pozicija neretai įvardijama, kaip transcendentalinis tomizmas, nemažai paveiktas Martyno Heidegerio ir fenomenologinės tradicijos.
2013 m. mirė Hugas Čavesas – kontraversiškas Venesuelos diktatorius
1954 m. liepos 28 d. nedideliame Sabanetos kaime mokytojų šeimoje gimė berniukas, pavadintas Hugu. Jis buvo antras septynerių vaikų šeimoje. Tėvas aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime ir net kurį laiką buvo valstijos gubernatoriumi. Stengėsi būti sąžiningas ir pakeisti žmonių gyvenimą, bet tai buvo labai sudėtinga.
Kaip vėliau tvirtino Hugas Čavesas, jo vaikystė buvo skurdi, bet labai laiminga. Jis svajojo tapti profesionaliu beisbolininku. Tačiau gyvenimas pasisuko kitaip ir beisbolą žaidė tik kariniame dalinyje. Hugo tapo Karo akademijos auklėtiniu. Čia jis dar labiau persismelkė socialistinėmis idėjomis, perskaitė „Če Gevaros dienoraščius“ ir labai susižavėjo šiuo kontraversišku kovotoju. Mokydamasi akademijoje Čavesas susidraugavo su Panamos diktatoriaus Pmaro Torichosos sūnumi. Jis apsilankė Panamoje ir galutinai nusprendė, kad geriausias valdymas yra „socialistinė diktatūra“, kuri vienintelė gali atlaikyti parlamentarizmą, kuris esą tik aptarnauja turtingą elitą. Tiesa, skirtingai nuo Panamos ar Peru diktatorių, Čavesas visada buvo Pinočeto, per karinį perversmą tapusio Čilės diktatoriumi, priešininku.
1992 m. parašiutinio desanto papulkininkis Čavesas organizavo nepavykusį perversmą prieš neoliberalias reformas vykdžiusį prezidentą Karlosą Peresą. Už tai 2 metams pasodintas į kalėjimą. 1994 m. prezidentas Rafaelis Kaldera jam pritaikė amnestiją.
Išlaisvintas Čavesas sukūrė socialistinį judėjimą „Penktosios respublikos judėjimas“. Netrukus išvyko į Kubą, kur studijavo Havanos universitete ir organizavo socialistinio valdymo principus. Vienas Čaveso ideologinių pavyzdžių buvo Libijos vadovas Muamaras al Kadafis.
1998 m. gruodžio 6 d. Čavesas laimėjo prezidento rinkimus (surinko 56,2 % rinkėjų balsų). Netrukus atnaujino politinius ir prekybinius santykius su Kuba. Čavesas ir Fidelis Kastro tapo artimais bendražygiais. Pradeta formuoti antiamerikietiška koalicija. Čaveso Venesuela Kubai tiekė naftą lengvatinėmis sąlygomis, o Kuba į Venesuelą siuntė technikus, gydytojus ir mokslininkus.
2000 m. liepos 30 d. Hugas Čavesas perrinktas naujai kadencijai. Opozicija apkaltino Venesuelos prezidentą žmogaus teisių pažeidimais, Kubos valdžios finansavimu ir finansinėmis machinacijomis. 2002 m. balandžio 12–13 d. prieš Čavesą surengtas perversmas, tačiau armijos pagalba sužlugdytas. 2004 m. opozicija surengė referendumą nuversti Čavesą, tačiau to padaryti nepavyko. 2006 m. perrinktas trečiajai kadencijai.
Po nesėkmingo perversmo Čavesas dar labiau sustiprino ryšius su Fideliu Kastro bei ėmė telkti sąjungininkus kovai prieš imperializmą. Į koaliciją („Gėrio ašį“) įtrauktas Bolivijos vadovas Evo Moralesas, Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega, Ekvadoro prezidentas Rafaelis Korea. Taip pat pradėtas aktyvus bendradarbiavimas su Baltarusijos, Vietnamo, Irano, Šiaurės Korėjos, Afrikos valstybių vyriausybėmis.
Čavesas smerkė „imperialistinę“ JAV užsienio politiką (karus Afganistane ir Irake, kišimąsi į Irano ir kitų šalių politiką) bei JTO bejėgiškumą. 2009 m. sausį apkaltinus stambiausią Venesueloje žemės ūkio holdingą „Alimentos Polar“ slėpus maisto produktų atsargas (siekiant parduoti juos už spekuliacinę kainą), Čaveso įsakymu Venesuelos kariuomenė konfiskavo 400 tonų produktų. Vėliau Čavesas, apkaltinęs kai kuriuos ryžių gamintojus nustačius per dideles savo produkcijos kainas ir atsisakius ryžius pardavinėti už vyriausybės nustatytą kainą, perėmė ryžių gamybos įmonių kontrolę.
Jis nacionalizavo visus šalies gamtinius išteklius ir tvirtino, kad Venesuela įrodys, kad galima gyvybinga alternatyva kapitalistinei ekonomikai. 2005 m. Čavesas paskelbė apie „naująjį socializmą“. Jis lankėsi įvairiose valstybėse ir žadėjo naftą gerokai žemesnėmis nei rinkos kainomis, nes esą tai vienintelis būdas sugriauti tą politinį-ekonominį voratinklį, kurį yra nulipdžiusi JAV.
Čavesas neretai apeliavo į krikščionybę, tačiau jo santykiai su Katalikų Bažnyčia buvo sudėtingi. Jis skelbė apie artimo meilę ir pirmenybę vargšams, bet tikrovėje pasiekė, kad dauguma Venesuelos gyventojų tapo vis didesni vargšai. Jei pats Čavesas, tiek dėl asmeninės charizmos, tiek dėl didžiulių administracinių resursų, dar sugebėjo išlaikyti kontrolę valstybėje, tai po jo mirties prasidėjo tikras politinis chaosas, kuris tęsiasi ir dabar.
Viena iš priežasčių – Čaveso „socializmas“ praktiškai sugriovė valstybės ekonomiką. Vietoj žadėto rojaus žemėje daugybė Venesuelos gyventojų susidūrė su badu ir visišku skurdu.
