2007 m. mirė prancūzų socialinis filosofas Žanas Bodrijaras
Jis tapo vienu madingiausių postmodernių mąstytojų ne tik Prancūzijoje, bet ir toli už jos ribų. Lietuvių kalba jo tekstai mus, deja, pasiekė tik jau atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu.
Prancūzų mąstytojas gimė Reimse, Šiaurės Prancūzijoje. Kilęs iš kelių kartų valstiečių giminės, tiesa, tėtis jau buvo policininkas. Teigiama, kad Žanas buvo pirmasis giminėje, kuris įstojo į aukštąją mokyklą. Studijavo Paryžiuje, kur gilinosi į vokiečių kalbą ir literatūrą. Vėliau susidomėjo sociologija ir net apsigynė šioje srityje disertaciją „Objektų sistema“. Beje, jis ją apgynė Prancūzijai labai reikšmingais 1968-aisiais.
Kaip teigia pats mąstytojas, labai greitai jis nusivylė institucijų sociologija ir pradėjo domėtis socialumo, kaip tokio, prigimtimi. Pradžioje buvo labai paveiktas Karlo Markso, tačiau ilgainiui nutolo nuo ortodoksalaus marksizmo ir paskelbė simuliakrų sampratą bei socialumo pabaigos idėją. Pasak Bodrijaro, naujosios masinės komunikacijos priemonės sudarė prielaidas tokiam galingam informaciniam sprogimui, jog mes dabar gyvename situacijoje, kai nebėra prasmės skirti kopijas nuo originalų, nes tai jau nebeatskiriama. Šiandien ne žemėlapiai gaminami pagal tikrovę, bet tai, kas įvardijama, kaip „tikrovė“, gaminama pagal žemėlapius. Simuliakrai nėra klastotės. Paprasčiausiai mes gyvename visuotinės simuliacijos laikais, kai tuo pačiu „viskas galima“ ir „niekas neturi prasmės, kuri būti anapus paties vyksmo“. Dabartinėje situacijoje nebėra prasmės kalbėti apie autentiškumą, originalumą, Tiesą (iš didžiosios raidės). Tokia pozicija, Bodrijaro įsitikinimu, turi vesti ne į cinizmą ar pasyvumą, bet į realistišką savo laisvės erdvės supratimą ir kovą su mums primetamomis „amžinomis kategorijomis“.
Lietuvių kalba yra išversto dvi svarbios šio mąstytojo knygos „Simuliacija ir simuliakrai“ bei „Vartotojiška visuomenė“.
Bordijaras gali būti santykinai priskirtas poststruktūralistams ir lyginamas su Žiliu Deliozu, Žanu Liotaru ar Mišeliu Fuko.
1991 metais išleista Baudrillard knyga provokatyviu pavadinimu „Persijos įlankos karas nevyko“, iškėlė jį kaip akademinį ir politinį komentatorių. Jis rašė, jog karas Persijos įlankoje apvertė tradicinę Klauzevico formulę, kuri tvitina, kad karas yra ne kas kita, kaip politikos pratęsimas kitais būdaūs. Tačiau Irako diktatorius, pasak Bodrijaro, ne kovojo su priešais, o naudojo savo karių gyvybes, kaip savotišką auką, idant išsilaikytų savo soste. Koalicija, kovojanti su Irako valdžia, kasdien numesdavo 10,000 tonų bombų, lyg sau įrodydami, kad yra priešas, su kuriuo kovojama. Vakarų medija prisidėjo, tiesiogiai transliuodami karą, tačiau kartu naudodami tuos pačius karo vaizdus su noru parodyyti, jog JAV vedama koalicija ir Irakas kariauja, nors taip nebuvo. Sadamas Huseinas nenaudojo visų savo kariuomenės pajėgumų (Irako oro pajėgų). Huseino jėga nesumažėjo, kaip matoma iš jo 1991 metais sustabdytų vidinių sukilimų. Apskritai mažai, kas po karo pasikeitė – Huseinas liko nenugalėtas, „laimėtojai“ nelaimėjo, tad Persijos įlankos karas neįvyko. Priešingai, terozmo aktai Rugsėjo 11-ąją yra „absoliutus įvykis“: |Tai nėra civilizacijų ir religijų susidūrimas, kadangi tai tęsiasi toliau, nei Islamas ir Amerika, ant kurių yra stengiamasi priversti koncentruotis, kad sukurti netikrą matomos konfrontacijos iliuziją ir sprendimą, paremtą jėga. Tikrai yra tam tikras antagonizmas, bet jis aplenkia Ameriką (nors ji greičiausiai ir yra epicentras, bet jokiu būdu ne vienintelis globalizmo įsikūnijimas) ir Islamą (kuris nėra terorizmo įsikūnijimas) iki triumfuojančio globalizmo, kuris kovoja pats prieš save.“21
