Šiemet sukanka šimtas aštuoniasdešimt metų, kaip gimė vienas ryškiausių XX amžiaus Europos politikų Džordžas Klemanso (George Clemenceau). Prancūzijoje jis vadintas Pergalės tėvu ir Tigru, už savo aršumą. Vienas didžiausių karo entuziastų, pagarsėjęs drąsa, dvikovomis, neapykanta Vokietijai ir Katalikų Bažnyčiai bei ilgam įsimenančiais posakiais.
Galima net neabejoti, kad savąjį aršumą ir energiją Džordžas paveldėjo iš savo tėvo Benjamino, kuris pagal išsilavinimą buvo gydytojas, bet nepraktikavo, nes per daug buvo pasinėręs į politiką. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, kai tarpusavyje aršiai kovojo monarchistai ir respublikonai. Benjaminas Klemanso buvo vienas aršiausių Vendėjos regiono respublikonų, už savo pažiūras du kartus įkalintas.
Neretai Klemanso lyginamas su kiek jaunesniu už jį britu Vinstonu Čerčiliu. Abu šie vyrai panašiai drąsūs, nebijojo rizikuoti ir būti lyderiais, kai kiti traukėsi. Taip pat abiejų politinės pažiūros gyvenimo eigoje keitėsi. Kita vertus, Čerčilis buvo labiau politikas, o Klemanso „barikadų žmogus“. Čerčilis svajojo apie Britanijos imperijos plėtrą, kurią suvokė, kaip civilizacijos nešimą „barbarams“, o Klemanso labai abejingai vertino kolonijas ir visą dėmesį sutelkė į tai, kas vyksta pačioje Prancūzijoje. Na, ir dar vienas skirtumas – Čerčilis buvo monarchijos ir klasikinės tradicijos gynėjas, o Klemanso nekentė monarchijos net labiau už bolševizmą ir buvo tvirtas respublikonas.
REVOLIUCIJŲ EPOCHA
Kai Džordžui tebuvo septyneri Prancūzijoje įvyko eilinė Revoliucija ir Prancūzija buvo paskelbta Respublika. Prasidėjo trumpas Antrosios Respublikos gyvenimas. Jis buvo labai netvarus, nes respublikonai skilo į kairiuosius ir dešiniuosius bei prasidėjo tarpusavio kova. Tuo pasinaujojo Luji Bonapartas, kuris įvykdė valstybės perversmą, paskelbė apie Prancūzijos imperijos atkūrimą, o pats pasivadino Napoleonu III.
Kai Džordžas sulaukė devyniolikos, jis išvažiavo į Paryžių studijuoti medicinos. Mokėsi priešokiais, nes visa galva buvo paniręs į politinius dalykus ir kovojo prieš nekenčiamo Napoleono III valdžią. Kaip ir daugelis jaunų respublikonų perėmė daug socialistinių idėjų. Vėliau jis pats rašė: „Kas jaunystėje nebuvo socialistu, tas senatvėje bus niekšas.“
Net sunku pasakyti, kaip jaunuolis sugebėjo baigti medicinos mokslus, nes kur kas daugiau energijos skyrė pamfletams revoliuciniuose leidiniuose ir net suorganizavo didelę protesto demostraciją, už ką kurį laiką turėjo praleisti už grotų. Beje, pats jaunuolis tuo labai didžiavosi.
Veikiausiai Džordžas būtų ir vėl atsidūręs kalėjime, tačiau jis susižavėjo mintimi, kad reikia keliauti į JAV ir pasimokyti revoliucijos praktikos. Amerikiečiai jį žavėjo tuo, kad kažkaip sugebėjo ištrūkti iš britų valdžios. JAV Klemanso išbuvo net ketverius metus, tačiau įspūdžiai buvo visai kitokie, nei tikėjosi. Amerika jį nuvylė, o amerikiečiai pasirodė išlepę ir neverti pagarbos.
Grįžęs Klemanso savo patirtį apibūdino aforizmu: „Amerikiečiai – tai vienintelė nacija, kuri iš barbariškos būklės iš karto pradėjo degraduoti, pralenkdami civilizacijos stadiją.“
SAVI ŽUDO SAVUS
1870 m. pasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karas, kuris buvo mirties nuosprendis Prancūzijos imperijai. Lemiamas buvo Sedano mūšis, kuriame prancūzai buvo sutriuškinti. Sužinojus apie tokią mūšio baigtį, Paryžiuje kilo eilinė revoliucija ir vėl buvo paskelbta Respublika. Šiuose įvykiuose aktyviai dalyvavo ir Klemanso, kuris buvo paskirtas Monmartro apygardos meru. Čia jis bandė organizuoti gynybą nuo artėjančios Prūsijos kariuomenės. Paryžius gynėsi didvyriškai, bet apsiaustis buvo itin intensyvi. Teigiama, kad tuo metu paryžiečiams trūko maisto ir buvo suvalgyti visi Paryžiaus zoologijos sodo gyvūnai.
Prūsija primetė Prancūzijai žeminančią taikos sutartį. Prancūzija neteko ne tik labai svarbaus Elzaso-Lotaringijos regiono, bet ir buvo įpareigota sumokėti astronominio dyžio – penkių milijardų frankų kontribuciją. Visa tai Klemanso atrodė ypatingai neteisinga, jis visam gyvenimui tapo griežtu germanofobu.
Tuo labiau, kad pralaimėjimas kare tik įžiebė dar didesnes aistras ir Paryžiuje prasidėjo Komuna – dar vienas sukilimas. Jis buvo labai aršus. Ypač žiauriai kovojo komunarai, ėmė įkaitais civilius gyventojus ir paskui juos be skrupulų žudė. Per mūšius tarp respublikonų ir komunarų žuvo daugiau nei dešimt tūkstančių Paryžiaus gyventojų. Klemanso yra sakęs, kad tai buvo pats absurdiškiausias ir beviltiškiausias karas, kurį jis matė per visą gyvenimą.
POLITINĖS KARJEROS SKRYDIS
1875 m Klemanso tapo Nacionalinio susirinkimo deputatu. Čia jis griežtai kritikavo monarchistus. Nepaisant to, kad labai pyko ant komunarų, tačiau siekė jiems amnestijos, nes buvo įsitikinęs, kad Prancūzijai reikia vidinio susitaikymo ir susivienijimo.
Tuo metu Prancūzijos respublika buvo labai nestabili. Vieną Vyriausybę keitė kita ir, beje, prie to nemažai prisidėjo ir pats Klemanso, kuris garsėjo, kaip vienas iš didžiausių valdžios kritikų, kurio išpuolių bijojo visi ministrai. Likimo ironija, netrukus jis pats buvo paskirtas Vidaus reikalų ministru, o netrukus net turėjo formuoti Vyriausybę, kuri taip pat nebuvo ilgalaikė.
Populiarumą Klemanso pelnė principinga laikysena Dreifuso bylos metu. Jis kartu su rašytoju Emiliu Zola buvo svarbiausi Dreifuso gynėjai ir kovotojai prieš antisemitizmą. Būtent po šios bylos jis ir pradėjo savo karjerą Vyriausybėje.
Tačiau tikrosios „žvaigždžių valandos“ Klemanso dar reikėjo palaukti. Ji atėjo, baigiantis Pasauliniam karui, kurį jis jau seniai buvo išpranašavęs. Kai daugybė žmonių Europoje džiaugėsi stabilumu ir taika, Klemanso nuolat kartojo, kad neišvengiamai artinasi karas. Tokios pažiūros, beje, jį vertė judėti į politinę dešinę, nes socialistai Prancūzijoje buvo internacionalistai ir pacifistai. Būtent pacifizmo Klemanso labiausiai nekentė, vadindamas jį bailumu ar net išdavyste.
1917 m. Prancūzijos situacija buvo labai sudėtinga ir būtent tada Klemanso buvo pakviestas vadovauti Vyriausybei. Jis ėmėsi tai daryti labai ryžtingai, nors jau buvo garbaus amžiaus. Klemanso buvo būdingas autoritarinis veikimo stilius, jis nesutiko su jokiais kompromisiniais sprendimais, kalbant apie karą. Jis buvo pasiryžęs kovoti iki galutinės pergalės. Jo diktatoriškos manieros pykdė aplinkinius, tačiau viską atpirko jo ryžtas ir drąsa. Klemanso pagarsėjo tuo, kad nuolat važinėjo po priešakines karines linijas, nepaisydamas virš galvos švilpiančių kulkų. Jis buvo su kariais, bendravo su jais, kaip su sau lygiais ir kariuomenėje pelnė karštą karių meilę.
AR ĮMANOMA PRALAIMĖTI PERGALĘ?
Kai buvo paskelbta apie karo pabaigą ir Vokietijos besąlygišką kapituliaciją, Klemanso triumfavo. Jis buvo vadinamas Pergalės tėvu. Tiesa, netrukus prieš Tautos didvyrį buvo įvykdytas pasikėsinimas. Anarchistinių pažiūrų Emilis Kotenas, pacifistas ir internacionalistas, priartėjo prie Klemanso ir septynis kartus šovė. Tačiau tik viena kulka pataikė, ir tik į ranką, nesukeldama pavojaus gyvybei. Jaunuolis buvo suimtas ir jam turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Tačiau tai užprotestavo pats Klemanso. Jis net išreikalavo, kad jaunuolis būtų nuteistas santykinai nedidele bausme. Laikraščius pasiekė Klemanso žodžiai: „Mes ką tik laimėjome karą, o šis jaunuolis šešis kartus prašovė iš tokio atstumo. Tegu pabūna kalėjime, o tegul paskui keliauja į šaudyklą ir treniruojasi.“
Sudėtingiau Klemanso sekėsi kovoti su porevoliucine Rusija. Jis net suorganizavo prancūzų karių karinę ekspediciją, kuri išsilaipino Odesoje, bet patyrė nesėkmę. Tikėjosi, kad geriau pasirodys Baltoji armija, tačiau paskui labai nusivylė baltagvardiečiais.
Paties Klemanso laukė didžiulis iššūkis – Taikos konferencija. Kaip jis pats sakė: „Lengviau laimėti karą, nei taiką.“ Tiesa, iniciatyva šį sįkį buvo Klemanso rankose ir jis pareikalavo, kad derybos dėl naujosios tvarkos Europoje vyktų būtent Paryžiuje. Nors čia suvažiavo net dvidešimt septynių valstybių atstovai, tačiau praktiškai viską sprendė „trijulė“, kurios nariai, beje, tarpusavyje labai dažnai nesutarė: JAV prezidentas Vudrou Vilsonas, Didžiosios Britanijos premjeras Drordžas Loidas ir, aišku, Drordžas Klemanso. Kartais diskusijos pasiekdavo tokį lygį, jog Klemanso net buvo iškvietęs į dvikovą Loidą – tiesa, pastarasis nesureagavo.
Paryžiaus konferencija turėjo įteisinti radikalius pokyčius. Sugriuvo net keturios buvusios imperijos: Vokietijos, Rusijos, Austro-Vengrijos ir Osmanų, atsirado daug naujų valstybių. Loidas ir Vilsonas buvo kur kas švelnesni, nei Klemanso, kai buvo svarstoma, kaip turi būti nubausta Vokietija, jog jai daugiau nekiltų noras pradėti karą. Vilsonas net siūlė apsieiti be jokios kontribucijos, įvertinti, kad visos valstybės savaip prisidėjo prie karo pradžios. Tai siutino Klemanso. Jis išsireikalavo ne tik, jog būtų grąžintas Elzasas ir Lotaringija, jog Vokietija turėtų sumokėti milžinišką kontribuciją, bet ir dar įvairių prievolių vokiečiams, kurios kitiems konferencijos dalyviams atrodė perteklinės.
Didžiausias ginčas kilo dėl Klemanso reikalavimo, kad iš Vokietijos būtų atimta daugiau žemių ir Prancūzijos-Vokietijos siena eitų Reino upe. Tokiai pozicijai sutartinai Didžioji Britanija ir JAV pasipriešino. Klemanso, kad ir kiek tūžo, buvo priverstas nusileisti.
Šis kompromisas, tenka pripažinti, jam daug kainavo. Kai buvo paskelbti Paryžiaus konferencijos nutarimai, Prancūzijoje prasidėjo tikra painiava, nes dauguma prancūzų buvo įsitikinę, kad „vokiečius paleidome per lengvai“. Jie kaltino Klemanso, kad jis nesugebėjo išsireikalauti, jog siena eitų Reino upe. Tie, kurie dar visai neseniai vadino Klemanso „Pergalės tėvu“, dabar rėkė, kad jis „pralošė pergalę“.
Žvelgiant iš kitų valstybių pozicijos, tokią reakciją nėra lengva suprasti, tačiau turime atsižvelgti į dešimtmečius augusį prancūzų priešiškumą vokiečiams, taip pat ir tai, kad per Pasaulinį karą būtent prancūzai patyrė daugiausiai aukų, ir jos krito nuo vokiečių rankų. Todėl didelė dalis prancūzų reikalavo dar radikalesnio keršto, negalvodami apie padarinius.
TYLUS PASITRAUKIMAS
1920 m. Klemanso dalyvavo savo paskutiniuose rinkimuose, siekė tapti Prancūzijos prezidentu. Tuo metu prezidentą rinko parlamentas. Tačiau parlamentarai, nors ir gerbė Klemanso, nusprendė, kad jis per senas vadovauti valstybei tokiu dramatišku laikotarpiu. Klemanso tiesiog pasiuto ir, daug kam netikėtai, iš viso pasitraukė iš politikos. Buvo tikėtasi, kad jis pasikarščiavo ir liks bent jau svarbiu politiniu patarėju. Tačiau Klemanso labai rimtai nusprendė nieko bendro neturėti su politika. Jis keliavo po įvairias pasaulio valstybes, net dar kartą vedė gerokai jaunesnę moterį.
Be politikos jis praleido net devynerius metus ir jo mirtis nesukėlė didesnio atgarsio Prancūzijoje. Tuo labiau, kad jis pats labai pasistengė dėl to – jis buvo palaidotas Vandėjos regione, netoli tėvo kapo. Vykdant jo testamentą, nebuvo jokios oficialios ceremonijos, o ant antkapio nieko nebuvo užrašyta.
