Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1776 m. paskelbtas vienas žymiausių istorijoje traktatų ekonomikos srityje – Adamo Smito „Tautų turtas“.
Šiandien ši škotų socialinio filosofo knyga išversta ir į lietuvių kalbą. Tiesa, panašu, kad nėra labai daug ją įdėmiai perskaičiusių žmonių (pats rašymo stilius ir gausūs platūs ekskursai) yra atbaidęs ne vieną skaitytoją. Kita vertus, net ir neskaitę knygos žmonės dažniausiai yra girdėję svarbiausią jos idėją – kai žmonės aktyviai ir kūrybingai siekia savo interesų ekonominiame gyvenime, tai išvirsta ne į chaosą ir peštynes, bet į harmoningą veikimą, puikiai koordinuojamą „nematomos rankos“.
A. Smito pasiūlyta ekonominė teorija šiandien yra vadinama klasikine ir jau vien tai parodo jos reikšmę. Pasak A. Smito, valstybė turi rūpintis piliečių saugumu, spręsti iškilusius ginčus, garantuoti, kad būtų laikomasi taisyklių, tačiau nedera valstybei kištis į žmonių ekonominius santykius. Laisvės tvarka, pasak A. Smito tvaresnė už bet koką valstybės primestą tvarką. Škotų filosofas griežtai kritikavo dominuojantį merkantilizmą, kuris tvirtino, kad prekyba nesuteikia ekonomikai papildomos vertės – tiek, kiek laimi vieni, pralaimi kiti. Merkantilistai buvo muitų šalininkai ir manė, kad valstybė turi smulkmeniškai kištis į ekonomiką. A. Smitas tvirtino, kad tai nesąmonė. Jis teigė, kad ne iš mėsininko altruizmo, bet iš jo godumo mes laimime. Nes mėsininkas yra suinteresuotas patiekti tokią mėsą ir už tokią kainą, kuri geriausiai patenkins pirkėjų interesus. Paklausa visada koreguoja pasiūlą. Ekonomika remiasi subtilia savireguliacija.
Beje, Ispanijoje knyga buvo kurį laiką uždrausta inkvizicijos. Priežastis paprasta – ispanai įdėmiai sekė Prancūzijos revoliucijos įvykius ir stengėsi tvirtai ginti tradicinę feodalinę tvarką.
1890 m. gimė sovietų veikėjas ir artimas J. Stalino bendražygis Viačeslavas Molotovas.
Veikiausiai mažai kas žino, kad tikroji žymiojo komunistų veikėjo Molotovo pavardė yra Skriabinas ir jis yra talentingo rusų kompozitoriaus giminaitis. Tačiau jau būdamas šešiolikos, Viačeslavas prisišliejo prie bolševikų, pakeitė ne tik gyvenimo kryptį, bet ir pavardę. Pasirinko būti „kietu“ – Molotovu (rusiškai „molot“ – „kūjis“).
Jis gimė nedideliame Kukarkos miestelyje Urale. Mokyklą baigė Kazanėje ir, kas buvo tikra sėkmė tuo metu paprastam vaikinui iš Uralo, įstojo į Peterburgo universitetą. Tiesa, mokslų nebaigė, nes įtraukė revoliucinė veikla. Pirmą kartą suimtas buvo jau 1909 m. Tiesa, po dviejų metų grįžo ir tęsė kovą. Vėl pateko į kalėjimą – šįsyk už laikraščio „Pravda“ („Tiesa“) redagavimą,
Priklausė iniciatyvinei grupelei, kuri paruošė Spalio perversmo planą. Yra bene vienintelis iš „pirmosios kartos revoliucionierių“, kuriems pavyko nugyventi iki gilios senatvės, išvengiant didžiausių represijų. Tiesa, kol buvo gyvas V. Leninas, Molotovo politinė įtaka nebuvo didelė. Paradoksalu, jo tikroji karjera prasidėjo tada, kai iškilo J. Stalinas ir buvo susidorojama su daugeliu „pirmosios kartos revoliucionierių“. V. Molotovas išvengė stalininių represijų ir todėl, kad buvo visiškai lojalus vadui ir pats aktyviai šiose represijose dalyvavo.
Molotovas buvo santykinai neblogai išsilavinęs ir garsėjo didžiule ištverme bei darbštumu. Jis labai padėjo Stalinui, kovojant prieš Levą Trockį, Grigorijų Zinovjevą, Levą Kamenevą.
Jo biografijoje daug kraupių faktų. Pavyzdžiui, V. Molotovas buvo Ukrainos „holodomoro“ (tragiško bado, kilusio dėl bolševikų veiksmų ir pasiglemžusio daugybę gyvybių) organizatorius. Taip pat, kaip rodo dokumentai, Molotovas reikalavo su „klasiniais priešais“ kovoti griežčiau ir žudyti juos be teismo.
Lietuvoje V. Molotovas geriausiai žinomas kaip žmogus, kuris su Hitlerio atstovu Ribentropu pasirašė 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktą, kuriuo dalis Europos tautų buvo paprasčiausiai „pasidalintos“. Jis asmeniškai „auklėjo“ Lietuvos, Latvijos atstovus, kurie atvyko aiškintis, kaip teks gyventi, prisijungus prie Sovietų Sąjungos. Po atviro pokalbio su Molotovu V. Mickevičius-Krėvė, kaip pats teigė, prarado bet kokias iliuzijas apie Lietuvos ateitį.
Daugelis esame girdėję apie „Molotovo kokteilius“, t. y. sprogmenis, kurie populiarūs karingose protesto demonstracijose iki šiol. Pavyzdžiui, juos naudojo Euromaidano dalyviai. V. Molotovas savo laiku pasirašė nutarimą dėl degiųjų skysčių tankams naikinti gamybos. Šis įsakas ir yra „Molotovo kokteilių“ pradžia.
Nors V. Molotovas stengėsi demonstruoti besąlygišką ištikimybę J. Stalinui, tačiau šio paranojiškas įtarumas neleido visiškai pasitikėti bendražygiu, kuris daug laiko praleidžia Vakaruose. Todėl, baigiantis J. Stalino valdymui, V. Molotovo įtaka buvo gerokai sumažėjusi. Ją dar sumažino N. Chruščiovo „perversmas“, kai šis perėmė valdžią iš L. Berijos. N. Chruščiovas Molotovą vertino kaip vieną iš pavojingų konkurentų ir savo žymiojoje kalboje, pasmerkusioje „Stalino kultą“, kritikos negailėjo pačiam Molotovui, vadindamas jį ištikimu Stalino planų vykdytoju.
1957 m. birželį V. Molotovas dar bandė sutelkti komunistus ir ketino pasipriešinti N. Chruščiovui. Pastarąjį išgelbėjo Georgijaus Žukovo parama. Maištininkai buvo paskelbti „antipartine grupe“. Tiesa, V. Molotovas buvo nubaustas pakankamai humaniškai – tapo ambasadoriumi tolimoje Mongolijoje. Tačiau ir čia jis nenorėjo nurimti, kritikavo Chruščiovo politiką, todėl buvo išgrūstas į pensiją ir pašalintas iš komunistų partijos.
Beje, prieš pat mirtį – 1984 m. – Molotovo narystė partijoje buvo atstatyta. Jį reabilitavo trumpam prie SSSR vairo stojęs Konstantinas Černenka. V. Molotovas mirė jau prasidėjus „perestroikai“, sulaukęs devyniasdešimt šešių metų.
