1940 m. Maskvoje mirė rašytojas ir scenaristas Michailas Bulgakovas. Jis gimė 1891 metų gegužės 15 dieną Kijeve, tuometinėje Rusijos imperijoje. Buvo vienas iš septynių vaikų, vyriausias iš trijų brolių, Kijevo Teologijos akademijos profesoriaus ir buvusios mokytojos šeimoje.
1901 metais įstojo į Pirmąją Kijevo gimnaziją, kur pamėgo rusų ir europietišką literatūrą, teatrą ir operą. Mokytojai padarė didelę įtaką besiformuojančiam M. Bulgakovo literatūriniam skoniui. Po M. Bulgakovo tėvo mirties 1907 m., jo mama, labai išsilavinusi ir protinga moteris, apsiėmė pati mokyti sūnų.
Baigęs gimnaziją, 1909 metais M. Bulgakovas įstojo į Kijevo universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė su pagyrimu. Įsidarbino Kijevo karinėje ligoninėje. Vėliau savo kūriniuose Bulgakovas svarbią vietą skyrė gydytojo darbo aprašymui.
Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, M. Bulgakovas savanoriavo kaip Raudonojo Kryžiaus gydytojas ir buvo siunčiamas tiesiai į frontą, ten buvo bent du kartus sunkiai sužeistas. Traumos turėjo ilgalaikį poveikį rašytojo sveikatai. Norėdamas sumažinti chronišką skausmą jis pradėjo leistis morfijų. Priklausomybė vis stiprėjo, tačiau 1918 m. M. Bulgakovui pavyko atsisakyti poreikio leistis vaistą ir nuo tada daugiau niekada jo nebevartojo. 1926 metais išleido knygą „Morfijus“, kurioje aprašė tą periodą.
Tiesa, tai nėra žymiausias rašytojo kūrinys. Kur kas labiau išgarsėjo jo knyga „Baltoji gvardija“, kuri visiškai sutrikdė sovietinę cenzūrą, o pačiam rašytojui vos nekainavo gyvybės, nes buvo svarstoma jį net suimti, kaip antisovietinį elementą.
Nonkomformistiški buvo ir kiti Bulgakovo kūriniai. Apysaka „Šuns širdis“ buvo aštri socialinė satyra. Beje, net šešis mėnesius ji pragulėjo specialiuose fonduose ir buvo pirmą kartą paskelbta tik 1987 m. Kiek geresnis likimas ištiko patį talentingiausią Bulgakovo kūrinį „Meistrą ir Margaritą“, kurį jis rašė keliolika metų ir tobulino iki pat mirties. Rašytojas taip ir neišvydo, kaip rankraštis tampa knyga. Pirmą kartą romanas buvo paskelbtas užsienyje, literatūros žurnale – 1969 m. Sovietmečiu jis tapo populiariu savilaidos kūriniu, už kurio skaitymą galima buvo sulaukti labai rimtų nemalonumų.
