Vienas iš žymiausių visuomenės kritikų, talentingas ekonomistas, kuris iki šiol daro įtaką daugybei žmonių – Karlas Marksas mirė 1883 m. Londone, toli nuo gimtojo Tryro.
Beje, jei keliautumėte pro tikrai įspūdingą, itin seną kultūrinį paveldą išsaugojusį Tryrą, atrastumėte, jog čia iki šiol dvi didžiausios įžymybės yra labai įspūdinga katalikų katedra ir K. Marksas, kurio paveikslų, suvenyrinių biustų gausu net mažiausioje parduotuvėje. Jau nekalbant apie K. Markso muziejų ar jo statulą.
Paradoksalu, bet griežtai kapitalizmą ir komercinį mąstymą kritikavęs K. Marksas, šiandien yra vienas svarbiausių pelno šaltinių gimtajame mieste.
Marksas užaugo pakankamai tipiškoje to meto buržuazinėje šeimoje. Jo tėvas buvo advokatas, kuris labai norėjo, jog sūnus studijuotų teisę. Jau vėliau Karlas pasuko nuo teisės į filosofiją ir ekonomiką.
Visi, kam yra tekę skaityti K. Markso darbus, pastebi labai savitą stilių – Marksas nuolat su visais ginčijasi. Todėl dažnai nėra paprasta suprasti jo darbus, nes tenka gilintis į tuos, su kuriais jis polemizuoja ir nebūtina tiksliai perpasakoja.
Savo esme Marksas buvo pirmiau žurnalistas, politikas, nei ekonomistas mokslininkas. Kita vertus, nepaisant to, kad jo idėjos nuvedė prie leninizmo-stalinizmo ideologinio monstro, būtų neteisinga jas ignoruoti – tuo labiau, kad Vakaruose marksizmas tapo galinga kritine teorija.
Karlas Marksas daug dirbo, buvo ūmaus charakterio, sunkiai sugyvenamas ir praktiškai visą gyvenimą, kai išvažiavo iš tėvų namų, jam trūko pinigų. Į Londoną Marksas 1849 m. turėjo išvykti, kaip į tremtį. Čia jis gyveno iki mirties.
Karlas Marksas sukūrė materialistinę istorijos sampratą, buvo deterministas, t. y. teigė, kad materialūs ekonominiai procesai apsprendžia viską, kas vyksta pasaulyje. Tvirtino, kad pokyčiai istorijoje vyksta per revoliucijas. Buvo įsitikinęs, kad Rusija pernelyg atsilikusi valstybė, kad būtų galima kalbėti ten apie komunistinę revoliuciją. Jis daug optimistiškiau galvojo apie revoliuciją Vokietijoje ar Prancūzijoje.
Paskelbė žymųjį „Komunistų partijos manifestą“, kuriame tvirtino, kad pasaulį reikia ne aiškinti, bet jį keisti. Jam gyvam esant, buvo išleistas tik pirmasis „Kapitalo“ tomas. Antroji knygos dalis buvo išleista jau po jo mirties ir yra iki galo nebaigta.
Mirė, nes, sergant bronchitu ir pleuritu, susidarė pūlinys ir kilo kraujo užkrėtimas. Jo laidotuvėse dalyvavo tik dešimt žmonių. Jos praėjo pakankamai tyliai. Tiesa, bičiulis Frydrichas Engelsas parašė laišką, kuriame išgyrė Karlą Marksą, ir vėliau šį laišką citavo beveik visi Markso biografai.
