1703 m. gegužės 16 d. mirė žymus prancūzų rašytojas, poetas, pasakų kūrėjas, Prancūzijos akademijos narys Šarlis Pero. Jis gimė Paryžiaus parlamento teisėjo šeimoje ir buvo jauniausias iš šešių vaikų. Jo vienas iš brolių tapo žymiu architektu. Būtent jo padėjėju kurį laiką Šarlis dirbo, kai metė šalin advokato darbą, kuris jam nebuvo mielas.
Netrukus pradėjo rašyti. Jo kūryba patiko karaliui Liudvikui XIV, kuris tapo Šarlio globėju ir pastarasis puikiai gyveno iki pat karaliaus mirties. Paskui neteko ne tik geros tarnybos, bet ir pensijos. Šiaip ne taip vertėsi iš pasakų skelbimo to meto žurnaluose.
Pasaulinę šlovę jam pelnė „Motušės Žasies pasakos“. Tačiau šiandien ne mažiau žinomos ir kitos jo pasakos, tokios, kaip „Miegančioji gražuolė“, „Raudonkepuraitė“, Batuotas katinas“, „Pelenė“, „Mėlynbarzdis“. Galima drąsiai teigti, kad Šarlis Pero labai prisidėjo prie pasakų „kanono“, kuris tapo būtinas daugeliui kartų, susiformavimo.
