1801 m. gegužės 20 d. kilo trijų dienų karas, į istoriją įėjęs, kaip Apelsinų karas. Jis vyko tarp Ispanijos ir Portugalijos.
Viskas prasidėjo nuo to, kai Prancūzijos ir Ispanijos sąjunga, diktuojama Napoleono Bonaparto, pareikalavo, kad Portugalijos karalystė nutrauktų draugiškus santykius su Didžiąja Britanija.
Reikėtų priminti, kad Portugalijos ir Britanijos santykiai tęsėsi nuo XIV a. antroje pusėje sudarytos sutarties.
Nieko nuostabaus, kad Portugalijos karalienė Eleonora atsisakė paklusti ispanų ir prancūzų spaudimui. Toliau įvykiai plėtojosi labai greitai. Prancūzija ir Ispanija pasirašė dar vieną bendradarbiavimo sutartį, kurioje buvo numatytas ispanų įsipareigojimas paskelbti karą Portugalijai. Savo ruožtu ir Prancūzijos kariai buvo dislokuoti prie Portugalijos sienų.
Karas prasidėjo, kai ispanų kariai įsiveržė į Portugalijos teritoriją, o jiems vadovavo generolas Manuelas Godoja. Ispanų kareiviai sveikino generolą apelsinų šakomis, todėl ir karas buvo pavadintas Apelsinų karu. Tiesa, yra ir kita versija – ispanai nematė prasmės kovoti už prancūzus, o portugalai – už britus, todėl abi kariuomenės ne tiek kariavo, kiek manevravo po apelsinų plantacijas.
Karas baigėsi Badahosos taika. Ispanijai atiteko nedidelis pasienio ruožas. Portugalija pasižadėjo nepriimti į savo uostus britų laivu ir juos atverti prancūzams ir ispanams. Prancūzija taip pat gavo nemažą kontribuciją iš Portugalijos ir dar įgijo dalį Gvianos.
Po Trafalgaro mūšio, kai Napoleonas Bonapartas buvo visiškai sutriuškintas, Portugalija atstatė savo draugiškus santykius su britais, nutraukė Badahosos sutartį ir pradėjo kovą dėl PIrėnų pusiasalio.
