2006 m. birželio pirmąją dieną, po sunkios ligos, mirė viena garsiausių Lietuvos teatro režisierė, mylima pedagogė Dalia Tamulevičiūtė. Ji buvo palaidota savo gimtinėjė – Varėnoje.
Dzūkė būsima režisierė gimė itin sudėtingu laiku, kai Lietuva buvo ką tik okupuota sovietinės kariuomenės ir buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį.
1963 m. Dalia įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo kursą. Tačiau po keletos metų išvažiavo į Maskvą, kur mokėsi režisūros prestižiniame Lunačiarskio teatro meno institute.
Grįžusi į Vilnių, pradėjo dirbti režisiere Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre ir tapo šio teatro simboliu. Neskaitant vienerių metų, kai dirbo Kaune, Jaunimo teatre ji dirbo iki 1989 m. Taip pat beveik trisdešimt penkerius metus buvo Lietuvos konservatorijos aktorių kurso vadovė. Per savo pedagoginio darbo laiką išleido aštuonias dramos teatro aktorių laidas.
Kaip režisierė, sukūrė daugiau nei trisdešimt įsimintinų spektaklių. Žymiausi: „Medėja“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, „Žuvėdra“, „Rožės pražydėjimas tamsoj“, „Brangioji mokytoja“, „Haroldas ir Modė“, „Brolis Alioša“, „Daukantas“.
Už reikšmingus darbus Lietuvos menui ir kultūrai D. Tamulevičiūtė 2003 m. įvertinta Lietuvos Vyriausybės premija. Už nuopelnus Lietuvos teatrui 2006 m. ji apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Aktoriai labai mylėjo režisierę ir noriai dalyvavo jos kuriamuose spektakliuose. Ji garsėjo tuo, kad sugebėjo puikiai suderinti ironiškus motyvus ir dramatizmą, Tai, kad paskutiniu sovietmečio dešimtmečiu Vilniaus Jaunimo teatras plačiai pagarsėjo puikiais pastatymais, į kuriuos žiūrovai bilietų stovėdavo net per naktį, pirmiausia yra D. Tamulevičiūtės nuopelnas.
Viename iš interviu D. Tamulevičiūtė, paprašyta apibūdinti, kas jai yra teatras, sakė: „Man atrodo, kad teatro misija – padėti žmogui neprarasti vilties. Nepaisant visų sunkumų, mes vis tiek kabinamės į gyvenimą, Nė vienas žmogus neapsaugotas nuo bėdų, tačiau svarbu iš jų išlįsti. Paskui, kai tos bėdos praeina, gali net pasijuokti, jog galvojai, kad jos jau pasaulio pabaiga. Mes gyvename, kas bebūtų. Gyventi reikia dabar. Lietuva šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį. Kas iš to laimi, kai tiek daug cinizmo? Niekas nelaimi ir tu pats save apvagi. Nesakau, kad privalome būti optimistai. Tačiau galime pasimokyti iš vyresnių žmonių. Sutinki labai daug vargų patyrusį žmogų, o jis tiesiog šviečia. Reikėtų kiekvienam ieškoti šito suvokimo – aš gyvenu šiandien ir daugiau šios dienos nebus.“
Režisierę insultas ištiko jai būnant teatre, kur ji vadovavo spektaklio repeticijoms. Deja, liga kirto sunkiai. Daug laiko teko praleisti ligos patale
