1929 m. birželio 18 d. Jonavoje gimė vienas iš iškiliausių ir pasaulyje labiausiai pagarsėjusių Lietuvos rašytojų – Grigorijus Kanovičius. Jis gimė ir užaugo žydo batsiuvio šeimoje ir buvo išauklėtas gerbiant judaizmo tradiciją. Į Lietuvą įžengus vokiečių nacistams, šeima buvo priversta pasitraukti į Rytus. Grigorijui teko gyventi ir mokyti Kazachstane bei Urale. Tačiau čia „neįleido šaknų“ ir 1945 m. grįžo, deja, jau į sovietinę Lietuvą.
Jau 1948 m. debiutavo kaip poetas. Grigorijus Kanovičius ne kartą yra pasakojęs anekdotinę istoriją, kad poetu tapo „per nesusipratimą“, nes draugas esą paprašė parašyti eilėraštį savo mylimajai. Jaunuoliui puikiai tai pavyko ir eilėraščiai tiesios „prasiveržė“.
1953 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto (VU) Istorijos–filologijos fakultetą, rusų kalbos ir literatūros specialybę. Dirbo Lietuvos Mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje.
1959 m. paskelbė autobiografinę apysaką „Aš žiūriu į žvaigždes“. Tai buvo pirmasis kūrinys apie Lietuvos žydų likimą per karą ir pokariu. Vėliau rašytojas parašė visą ciklą romanų apie žydų istoriją Lietuvoje: trilogiją „Žvakės vėjyje“, dilogijas „Kvailių ašaros ir maldos“ bei „Ožiukas už pora skatikų“, romanus „Ir nėra vergams rojaus“, „Nenusigręžk nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Šėtono apžavai“. Būdamas aštuoniasdešimt ketverių parašė „Miestelio romansą“ ir paskelbė, kad tai jo paskutinis kūrinys, nes nieko geriau jau nepavyks parašyti. Nepaisant įkalbinėjimų, iki šiol griežtai laikosi pozicijos daugiau nieko nerašyti.
Rašytojo kūriniai išversti į įvairias pasaulio kalbas. Jis yra parašęs scenarijus keliolikai spektaklių ir kino filmų.
Prasidėjus Sąjūdžiui, aktyviai įsijungė į jo veiklą, buvo Sąjūdžio tarybos narys. Taip pat vadovavo ir Lietuvos žydų bendruomenei. 1993 m. išvyko gyventi į Izraelį, kur gyvena iki šiol.
Nors rašo rusiškai, tačiau neabejotinai yra talentingiausias Lietuvos žydų rašytojas, kurio kūriniai itin prisideda prie daugiabalsio mūsų kultūros paveldo turtinimo.
One Comment