Oponentai jį vadino „avantiūristu“, „apgailėtinu pigmėjumi“, paviršutinišku valdovu ir populistu, Tačiau net ir jie pripažino, kad jis puikiai sugeba užkariauti minias ir išnaudoti nostalgijos jėgą. Istorikų bendruomenė šį politinį veikėja vertina nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis iš tiesų labai modernizavo Prancūziją, kita vertus, neatsargiai įvėlė į karus, kurie jį ir pražudė.
Spėju, kad dauguma supratote, jog tas politinis veikėjas – tai žmogus, kuris sugebėjo būti ir prezidentu ir imperatoriumi – Napoleonas III.
Pradėti derėti nuo Napoleono Bonaparto – žmogaus, kuris bandė užkariauti visą pasaulį, Savo jaunesnį brolį Liudviką, kurį paprasčiausiai paskyrė Olandijos karaliumi, jis apvesdino su Hortenzija de Boharmė iš Ispanijos. Sutuoktiniai nemėgo vienas kito ir to neslėpė, tačiau vykdė „santuokinę pareigą“ ir susilaukė trijų vaikų. Trečiąjį, kuris gimė 1808 m., tėvai pavadino Šarliu Luji.
Nepaisant santuokos be meilės, visa šeima tiesiog dievino Napoleoną. Tiesą sakant, ir dėl to, jog jų gerovė ir įtaka tiesiogiai priklausė nuo jo sėkmės. Deja, bet Napoleono svaiginantis žygis nukariauti pasaulį baigėsi sutriuškinimu ir tremtimi. Tai buvo piktą pranašaujantis ženklas ir visiems buvusio imperatoriaus giminaičiams. Prancūzijon sugrįžo Burbonų valdžia, o Napoleono šalininkai buvo priversti slapstytis.
Luji apsigyveno su motina Šveicarijoje, kur šeima įsigijojo Arenenbergo pilį. Pradžioje mokėsi namuose, kviečiant geriausius mokytojus, paskui pradėjo studijuoti karo meną ir artileriją. Tiesa, istorikų tvirtinimu, studijų metu labiau pagarsėjo ne savo intelektualiniais pasiekimais, kiek donžuaniškais žygiais.
Pabaigęs mokslus, nusprendė, kartu su vyresniuoju broliu, prisidėti prie Italijos maištininkmų karbonarų, kurie rengė sukilimą priež popiežių Grigalių. Maištas buvo labai nesėkmingas ir Luji buvo priverstas slapstytis.
Tuo metu, sulaukęs tik dvidešimt vienerių metų, mire Napoleono Bonaparto vienintelis sūnus Šarlis. Bonapartistams tai buvo didžiulis smūgis, nes Šarlis buvo jų pagrindinė viltis atkurti imperiją. Jis net buvo pagarbiaiv adinamas Napoleonu II. Luji į šią situaciją sureagavo savitai. Jam buvo gaila pusbrolio, tačiau tuo pat met ujis nusprendė, kad tai patiee Dievo ženklas, kad dabar jo eilė prisiimti didžio dėdės darbų tęsimo misiją.
Luji net 1839 m. parašė traktatą Napoleono idėjos, kuriame formulavo stiprios valdžios, kuri modernizuoja ūkį ir rūpinasi socialiniais klausimais, idėją.
Tuo metu Prancūziją valdė karalius Luji Pilypas iš Burbonų giminės, Jis pasiūlė prancūzams monarchiją su respublikoniškais institutais, gražino trispalvę, Tačiau jis darėsi vis mažiau populairūs. Priežastis buvo paprastai – jis rūpinosi tik negausia aristokratija ir visai nekreipė dėmesio į paprastų žmonių poreikius. Beje, jis buvo negailestingai puolamas karikatūristų, kurie jį, dėl ypatingos galvos formos, praminė Karlaiumi Kriauše.
Luji Bonapartas nusprendė, kad jau atėjo jo laikas ir SAtrasbūre pabandė sukelti maištą, tačiau jis baigėsi visiška nesėkme. Maištui buvo tiek nepasiruošta, jog net teismas nusprendė, kad tai buvo sponataniškas veiksmas ir nusprendė, kad pakaks Luji Bonapartą ištremti į Ameriką.
Tačiau užsispyręs Napoleono Bonaparto idėjų sekėjas Amerikoje teištvėrė metus, grįžo į Tėvynę ir vėl bandė kelti neramumus, šįsyk Bulonėje. Viskas baigėsi areštu ir kalėjimu iki gyvos galvos.
Būtent kalėjime Luji parašė traktatą “Skurdo panaikinimas”, kuris leido įgyti žemesniojo luomo žmonių simpatijas. Pajutęs, kad jo populiarumas už kalėjimo sienų didėja, Luji nusprendė pabėgti iš kalėjimo ir sėkmingai šį planą įgyvendino.
Jau netrukus jis keliavo į Paryžių, kur neseniai buvo įvykusi revoliucija, nuvertusi eilinį nepopuliarų monarchą. Tačiau, nuvertę karalių, revoliucionieriai susiskaldė ir susipyko. Dešinieji liberalai svajojo apie buiržuazinę respubliką, o kairieji radikalai norėjo kuo reitesnių socialinių reformų. Galiausiai jų rietenos nuvargino žmones, kurie tenorėjo tik ramybės ir duonos.
1848 m, gruodį Prancūzijoje įvyko pirmieji visuotiniai rinkimai ir juos lengvai laimėjo Luji Napoleonas, tapdamas pirmuoju Prancūzijos istorijoje prezidentu. Jį gausiai rėmė Katlaikų Bažnyčia, taip pat ir aristokraija. Rinkimai buvo laimėti triuškinančiai. Tačiaunetrukus jam teko susigrumti su stgipria monarchist grupe, kuri norėjo pirmiausia į Prezidento postą “prastumti” savo kandidatą. Šios grupės atstovai prieštaravo, akd Luji Bonapartas būtų renkamas antrai kadencijai.
Prezidentas nusprendė imtis rafikalių veiksmų ir jis įvykdė valstybės perversmą. Parlamentas buvo paleistas, respublikonų I rmonarchistų lyderiai suimti. Teliko -engti dar vieną žingsnį – surengti plebiscite dėl Konstitucijos keitimo ir netrukus Prancūzija vėl tapo imperija.
1852 m. gruodį buvęs Prezidentas pasiskelbė imperatoriumi Napoleonu III.
Nors tai jau nebuvo absoliutizmo laikai, tačiau imperatorius išlaikė daug valdžios savo rankose. Parlamentas galėjo tik tvirtinti, bet ne siūlyti įstatymus. Imperatorius įvedė griežtą cenzūrą, praktiškai sunaikino nepriklausomą žiniasklaidą ir tuo pat metu labai skatino visus leidinius, kurie skelbė gandus, sensacijas, rašė apie madą,
Jis buvo populiarus tarp valstiečių, nes palaikė įvaizdį valdovo, kuris pasiryžęs ginti visus, kurie sunkiau verčiasi, nuo turtingųjų jungo. Galima drąsiai vadinti, kad Napoleonas III buvo vienas pirmųjų modernių populistų, kuris stengėsi visiems sluoksniams sakyti tai, ką jie nori girdėti. Jis labai prisidėjo, kad Paryžius taptų pramogų sostine. Labai rėmė kankaną, įvairias pramogas, finansavo atradimus, padedančius šviesinti moterų plaukus ir Paryžius tapo blondinių miestu.
Kita vertus, imperatorius rūpinosi, kad Prancūzija sustiprėtų, sparčiai augtų pramonė, bankininkystė. Jis įgyvendino Paryžiaus rekonstrukciją, skatindamas čia sukurti plačius bulvarus. Būtent jo laikais Paryžius įgijo dabartinį vaizdą.
Tiesa, ne visiems patiko imperatoriaus veikla. Vienas iš aršiausių jo kritikų buvo rašytojas Viktoras Hugo. Reaguodamas į tai, imperatorius rašytojo darbus pavadino „nuobodžia sofistika“.
Nežinia, kiek tęstųsi imperatoriaus valdymas, jei ne nesėkmės tarptautinėje politikoje. Tiesa, viskas prasidėjo gana sėkmingai. Pasiekta pergalė Krymo kare. Taip pat sėkmingai kariauta su Austrija, kas buvo labai naudinga besivienijančiai Italijai. Tačiau karas Meksikoje virto tikra katastrofa, kaip ir bandymas trukdyti Vokietijos vienijimuisi. Beje, būtent Napoleonas III yra geografinio pavadinimo „Lotynų Amerika“ autorius. Jis taip apibūdino valstybes,kuriose dominuoja romaniškos kilmės kalbos.
Napoleoną III pražudė jo paties populizmas, kuris buvo persmelkęs visą valstybę. Visi tiek įprato kalbėti tai, kas valdovui būtų malonu, jog šis įtikėjo, kad Prancūzija turi stipriausią pasaulyje kariuomenę, kuri nesunkiai sutriuškins Prūsiją. Todėl imperatorius noriai provokavo karą su Prūsiją ir buvo įsitikinęs lengva sėkme. Kai jis pats atjojo apžiūrėti Prancūzijos dalinių prieš lemiamą Sedano mūšį, jį iš karto apėmė prasta nuojauta, nes prancūzų kariai buvo pakrikę, visiškai nebuvo pasiruošę rimtai kovai. Nieko nuostabaus, kad Prūsijos kariuomenė sutriuškino prancūzus. Pats imperatorius pateko į nelaisvę.
Reaguojant į ypatingai skaudų pralaimėjimą ir tai, kad Prūsijos armiją praktiškai perėmė visos Prancūzijos kontrolę, Paryžiuje įvyko eilinė revoliucija – buvo kuriamos komunos. Prancūzija buvo paskelbta respublika, imperijų epocha baigėsi, regis, visam laikui.
Luji Napoleonas buvo paleistas iš nelaisvės ir keliavo į Didžiąją Britaniją, tačiau per visus išbandymus buvo sunkiai įsisirgęs, tad Britanijoje mirė.
Pralaimėjimas kare su Prūsija ir po jo sekusios teritorinės netektys, gerokai smogė per Napoleono III reputaciją. Kita vertus, po savo dėdės, Napoleono Bonaparto, jis buvo pirmas Prancūzijos valdovas, kuris sugebėjo ilgiau išlikti savo pareigose ir per tą laiką labai pakeitė Prancūziją. Galima sakyti, kad jis labiausiai prisidėjo, kad ir šiandien Prancūzija dar yra žinoma, kaip pasaulio pramogų ir mados sostinė.
Nors kritikai bandė vaizduoti jį kvailoką, pasipūtusį ir išlepusį, akivaizdu, kad tai iškreiptas jo paveikslas. Jis buvo pakankamai talentingas valdovas, kuris suprato, jog jos valdovas negali remtis vien jėga, bet turi patikti savo pavaldiniams. Jis dalijo pažadus, kurių nė neketino įgyvendinti, tačiau taip. pat jis iš tiesų gerokai sustiprino Prancūziją. Jei nebūtų įsivėlęs į karą su Prūsiją, veikiausiai Napoleonas III būtų vadinamas vienas iškiliausių visų laikų Prancūzijos lyderių.
