1921 m. birželio 27 d. Vanaguose (Agluonėnų vls., Klaipėdos aps.) mirė Kristupas Lokys, evangelikų liuteronų kunigas, misionierius, spaudos bendradarbis, didaktinės ir religinės literatūros rengėjas, visuomenės veikėjas, „Sandoros“ draugijos įkūrimo iniciatorius.
Kristupas Lokys gimė 1860 m. gruodžio 8 d. lietuvininkų ūkininkų, surinkimininkų Jurgio ir Lotės (g. Liorenšaitytės) Lokių šeimoje Jurge Žūbyne (Jurge Szubin, Galzdonų vls., Tilžės aps., 1894 m. prijungtas prie Svaraitkiemių, Galzdonų vls., Tilžės aps.; dab. Usėnų sen., Šilutės r.; dėl administracinių ribų ir pavadinimų kaitos gimimo vieta kartais nurodomas Nelaimiškių kaimas). Pradžios mokyklą lankė Žemaitkiemiuose, konfirmuotas Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Lankė sakytojo iš Graudeninkų (Grandininkų) kaimo Piktupėnų parapijoje Jurkūno (1806–1884) surinkimą.
1885 m. Kristupas Lokys pradėjo mokytis žymaus filantropo ir evangelikų tikybos skleidėjo Johano Evangelistos Gosnerio (1773–1858) Berlyne įkurtoje misionierių mokykloje. Joje gerai išmoko angliškai, pramoko ir trijų Indijoje plačiai vartojamų kalbų: hindi, mindari ir gauvari. Baigęs šią mokyklą, 1888 m. spalį išvyko į Bengaliją ir įvairiose Rytų Indijos vietose – Ranchyje, Takarmoje, Govindpure, Lohardagoje, Khutitolyje – tarnavo apie dvidešimt penkerius metus. 1892 m. paskirtas savarankišku misionieriumi, Kristupas Lokys rūpinosi ne tik evangelizacija ir sielovada, vietos gyventojus mokė agrotechnikos, organizavo jiems labdarą. Khutitolyje įsteigė ligoninę, nedidelį parodomąjį ūkį, 1908 m. pastatydino užtvanką (jos vietoje apie 1962 m. pastatyta didelė užtvanka pavadinta K. Lokio vardu).
1892 m. lapkričio 15 d. Kristupas Lokys vedė iš Mažosios Lietuvos pas jį atvykusią Urtę Baltrytę (1871–1961), sakytojo bei visuomenės veikėjo Anso Baltrio (1835–1909) dukrą, su kuria susipažino laiškais. Sužadėtinę kelionėje į Indiją lydėjo misionieriaus kolega Martynas Benjaminas Laužemis (1866–1924). Urtė Lokienė taipogi dirbs misijos mokykloje. Šeima susilauks vienuolikos vaikų. Du sūnūs – Ansas Lokys (1895–1982) ir Martynas Lokys (1902–1939) – taps evangelikų liuteronų kunigais.
Kristupas ir Urtė Lokiai aktyviai bendradarbiavo Mažosios Lietuvos spaudoje, gausiai rašė apie Indijos gyvenimą. Susirašinėdamas su Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjais, Kristupas Lokys apie 1895 m. ragino steigti lietuvių kultūros platinimo Indijoje draugiją.
Po keturiolikos Kristupo Lokio Indijoje praleistų metų, misijos vyresnybė sudarė sąlygas Lokiams aplankyti gimtinę. Šeimoje jau augo penki vaikai – nuo aštuonerių metų iki šešių savaičių amžiaus. Po ilgos kelionės 1902 m. balandį Lokiai atvyko į Tilžę. Vėliau apsistojo Lokienės tėviškėje Letūkuose, viešėjo pas daugybę geranoriškų draugų ir smalsių pažįstamų. Kelionėje Lokius lydėjo jų bičiulis ir tarnas, misijos mokytojas Stefanas Khariya Samadas, mielai dalyvavęs susitikimuose. Tilžės fotografas Hermanas Steinwenderis išleido visą seriją populiarumo susilaukusių atvirukų su misionierium Kristupu Lokiu ir svečiu iš Indijos. Po pusės metų grįžęs į gimtąją Indiją, Stefanas Khariya Samadas savo įspūdžius aprašys vietos spaudoje.
Viešėdamas tėvynėje, Kristupas Lokys aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1902 m. lapkričio 29 d. Tilžėje vykusiame leidybos ir kultūrinio švietimo draugijos Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose posėdyje Kristupas Lokys pasiūlė įsteigti privačią mokyklą nepasiturinčių tėvų vaikams, kuri taptų atrama ginant lietuvių visuomeninius interesus, skatintų tautiškai sąmoningos inteligentijos brandą. Tautiečius jis ragino ne tik dosniai aukoti misijoms tolimuose kraštuose, bet neapleisti ir namų reikalų. Susidomėjęs Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija, Kristupas Lokys ėmėsi rūpintis lietuviško liaudies giedojimo būdo ugdymu. Tuo tikslu parašė ir Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose 1903 m. išleido agitacinę brošiūrėlę „Gera roda wierno prieteliaus ir brolio Kristuje“, dalį jos tiražo išsiuntinėjo žymesniems lietuvių visuomenės veikėjams, dalį išplatino tilžiškės „Naujos lietuviškos ceitungos“ prenumeratoriams kaip nemokamą laikraščio priedą. Tais pačiais metais parengė ir išspausdino giesmynėlį „Pasiuntinystės giesmelės“ bei keletą kitų leidinių (iš viso Kristupas Lokys parašys šešiolika religinio turinio knygų).
Nors ankstesnieji siūlymai platesnio palaikymo nesusilaukė, misionierius Kristupas Lokys rankų nenuleido ir 1904 m. pradžioje su bendraminčiais Tilžėje inicijavo evangeliškos švietimo ir labdaros organizacijos „Sandora“ kūrimą. Steigiamasis draugijos susirinkimas surengtas Klaipėdoje 1904 m. vasario 27 d. „Sandora“ aktyviai veikė iki 1940 m., ilgainiui pasklidusi daugelyje Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų, atgaivinta 1990 m.
1904 m. lapkričio 3 d. Lokiai per tuometinės Austrijos-Vengrijos imperijos Triesto uostą vėl iškeliavo į Indiją, kur toliau uoliai tarnavo misijose ir dar aktyviau bendradarbiavo Mažosios Lietuvos spaudoje, ypač kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio (1870–1945) redaguotame „Sandoros“ laikraštyje „Pagalba“ ir Urtės Lokienės brolio Anso Baltrio (1884–1954) redaguotoje „Apžvalgoje“.
Antrą kartą atostogų į tėvynę Lokių šeima parvyko 1914 m. pavasarį. Mažosios Lietuvos tautinis lietuvių sąjūdis jau buvo įgavęs didelį mastą, kūrėsi naujos lietuviškos draugijos, vis drąsiau pasisakyta už bendradarbiavimą su Didžiosios Lietuvos ir išeivijos lietuviais. Juodkrantėje 1914 m. vasarą vykusiame lietuvių suvažiavime misionierius Kristupas Lokys pasakė plataus atgarsio sulaukusią patriotinę kalbą.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Lokiai į Indiją nebegrįžo. 1914 m. rugsėjį Kristupas Lokys buvo paskirtas Vanagų evangelikų liuteronų parapijos kunigu. Į kunigo pareigas taip pat įėjo šešių aplinkinių mokyklų – Agluonėnų, Dieglių, Poškų, Pozingių, Stankaičių ir Vanagų – su devyniais mokytojais priežiūra.
Vokietijai pralaimėjus karą, Antantės sprendimu 1919 m. lietuviškiausia Mažosios Lietuvos dalis į šiaurę nuo Nemuno – dabar žinoma Klaipėdos krašto pavadinimu – buvo atskirta nuo Vokietijos. Vanagų kunigas Kristupas Lokys spaudoje ir viešuose pasisakymuose, nepaisydamas galimų bažnytinės vyresnybės sankcijų ir provokiškų aktyvistų išpuolių, tvirtai laikėsi lietuviško nusistatymo. Jam globojant, 1919 m. liepos 6 d. buvo įsteigta lietuviška aplinkinių kaimų jaunimą vienijusi kultūros ir švietimo draugija „Eglė“, kurios sekretore tapo būsimoji rašytoja Eva Simonaitytė (1897–1978). Kunigas Kristupas Lokys toliau aktyviai dalyvavo lietuviškų visuomeninių organizacijų veikloje, buvo vienas iš Lietuvių tautinio banko Klaipėdoje steigėjų, bendradarbiavo su Klaipėdoje 1919 m. rugpjūčio 20 d. įsteigta lietuviška kooperatine prekybos ir pramonės bendrove „Laima“, 1921 m. pradžioje įstojo į ką tik įkurtą Klaipėdos krašto spaudos leidimo ir platinimo bendrovę „Rytas“.
Deja, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos kunigas Kristupas Lokys nebesulaukė. Paūmėjus dar Indijoje apnikusioms ligoms, 1921 m. balandžio pradžioje Karaliaučiuje Elizabetos ligoninėje Kristupui Lokiui buvo atlikta skrandžio operacija, birželį dar kartą operuotas Klaipėdoje. Po pastarosios operacijos rūpestingai slaugytas bendražygio kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio namuose, lankomas ir globojamas lietuvių visuomenės vadovų. Nujausdamas artėjančią mirtį, kunigas Kristupas Lokys paprašė bičiulio pargabenti į namus ir birželio 25 d. bendrovės „Laima“ valdybos pirmininko Jokūbo Meikio parūpintu automobiliu, atsisveikinęs su bičiuliais, žmonos lydimas, buvo parvežtas į Vanagus.
Įpusėjęs šešiasdešimt pirmuosius gyvenimo metus, kunigas Kristupas Lokys mirė 1921 m. birželio 27 d. vakarą Vanaguose (Agluonėnų vls., Klaipėdos aps.). Po atsisveikinimo Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje liepos 2 d., šeštadienį, iškilmingai palaidotas Vanagų parapijos kapinių matomiausioje vietoje. Laidotuvėms vadovavo Klaipėdos bažnytinės apskrities superintendentas Francas Gregoras (1863–1947), gretimų parapijų kunigai Ferdinandas Radtkė (Dovilai) ir Ernstas Ribaitis (Saugos) bei buvę kolegos Gosnerio misijoje, kunigai Martynas Benjaminas Laužemis (Kairiai), Jurgis Tenikaitis (Ramučiai), Jonas Tenikaitis (Rukai), Martynas Šernius (Priekulė), Krežis (Įsė). Laidotuvėse taipogi dalyvavo kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio žmona Marija Gaigalaitienė, velionio bendražygis „Krikščioniškajame susivienijime“ sakytojas Jonas Gryga, įvairių lietuviškų organizacijų atstovai ir kt.
Klaipėdos krašto jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ vadovų rūpesčiu surinkus pakankamai aukų, dailininko Adomo Brako (1886–1952) dailiųjų baldų įmonė Klaipėdoje 1928 m. sukūrė Kristupo Lokio antkapinį paminklą – masyvų aukštą variu vilktą ąžuolo kryžių su įrašu „Daug dirbęs evangel. bažnyčios, pasiuntinystės ir savo brolių lietuvių gerui“. Paminklas iškilmingai atidengtas tik 1934 m. rugsėjo 23 d. „Sandoros“ renginio metu. Atlaikęs nacionalsocializmo aktyvistų ir sovietų valdžios „dėmesį“, šis kryžius kunigo Kristupo Lokio kapą žymi ir šiandien. Vanagų evangelikų liuteronų parapijos iniciatyva 2018–2019 m. paminklinį kryžių Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis atnaujino Gargždų krašto muziejus. Dar 2010 m. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba Kristupo Lokio vardu pavadino gatvę Vanagų kaime šalia evangelikų liuteronų bažnyčios.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia ne kartą lankėsi Vokietijoje gyvenantys kunigo Kristupo Lokio palikuonys.
One Comment