Karti ironija yra tai, kad šv. Pranciškus, kuris visą gyvenimą ieškojo sutarimo tarp žmonių, mirė stiprėjančių nesutarimų tirštumoje. Vis dėlto nederėtų, kaip kartais daroma, pernelyg sureikšminti šių nesutarimų ar net paskelbti apie šv. Pranciškaus idealų žlugimą. Yra tvirtinančių, kad šio švento vyro gyvenimo darbas sugriuvo po nuodėmės sužeisto pasaulio našta; dar labiau mėgstama tvirtinti, kad tai pirmiausia buvo Bažnyčios nuodėmių našta.
Visgi šią nedidelę knygelę rašau apie šv. Pranciškų, o ne apie pranciškonų ordiną, tuo labiau ne apie Katalikų Bažnyčią, popiežių ar jo laikyseną radikalių pranciškonų atžvilgiu. Todėl tik labai trumpai pristatysiu ginčo, apkartinusio paskutines šventojo dienas ir dar labiau įsiliepsnojusio po jo mirties, esmę.
Daugiausia ginčytasi, kaip suprasti neturto įžadą, nuosavybės atsisakymą. Kiek man žinoma, niekas nesiginčijo, jog vienuoliui nedera turėti privačios nuosavybės, tačiau kai kurie pranciškonai, apeliuodami į paties šv. Pranciškaus autoritetą, žengė dar toliau. Net galima sakyti, kad jie siekė žengti toliau, nei kas nors buvo žengęs. Jie nusprendė, jog būtina panaikinti ne tik privačią nuosavybę, bet visą nuosavybę, nusprendė, kad broliai negali turėti jokių įrankių, pastatų, atsargų, net jei visa tai būtų tarnavę bendram darbui. Neabejotina, kad dauguma pirmųjų tokios pozicijos skelbėjų buvo šviesios ir nesavanaudiškos dvasios žmonės, visiškai atsidavę šventojo pirmtako idealams. Tačiau taip pat visiškai suprantama, kad popiežius ir Bažnyčios vyresnybė nelaimino tokių radikalių planų, nes nemanė, kad tai įvykdoma. Deja, švelninant neturto įžado sampratą, atsisakyta ne tik neįgyvendinamų idealų, bet ir dalies šv. Pranciškaus labai svarbiais vadintų priesakų. Todėl nebuvo paprasta atsakyti į klausimą, kurie neturto idealai įgyvendinami, kai jų nė nebandoma įgyvendinti.
Visi įsitikinę, kad pranciškonai buvo komunistai, tačiau daug tiksliau būtų juos vadinti anarchistais. Daugelis socialistinės pakraipos idealistų, ypač tų, kurie seka Bernardu Šo ar Herbertu Velsu, šį konfliktą vaizdavo kaip galingų ir piktų bažnytininkų priešiškumą teisingai, supraskime, socialistinei krikščionybei. Tačiau iš tiesų pranciškonų radikalų idealai buvo visiškai priešingi socializmui ir bet kokiam socialumui apskritai. Radikalai pranciškonai neigė tą bendrą nuosavybės valdymą, kuris ir yra socializmo pamatas. Jie atsisakė to, dėl ko socializmas egzistuoja. Netiesa ir tai, kad popiežiai su pranciškonais radikalais elgėsi šiurkščiai ar priešiškai. Popiežius ilgą laiką siekė kompromiso – jis tarsi priėmė kaip užstatą savo globai tą nuosavybę, kurios radikalūs pranciškonai atsisakė.
Visa tai primena du dalykus, įprastus katalikybės istorijoje, tačiau nesuprantamus paviršutiniškiems mūsų industrinės civilizacijos istorikams. Dažnai šventieji būna iškilios asmenybės, o popiežiai – vidutinybės. Tačiau iškili asmenybė taip pat klysta, o vidutinybė būna teisi. Galų gale kiekvienas sąžiningas ir objektyvus žmogus turi pripažinti, kad būtent popiežius buvo teisus, kai tvirtino, jog pasaulis sukurtas ne vien pranciškonams.
Čia ir glūdi konflikto šaknys. Už klausimo dėl nuosavybės slypėjo kitas, gerokai gilesnis, ir mes jį nujaučiame, skaitydami apie šį konfliktą. Jo esmė tokia: šv. Pranciškus buvo toks didis ir unikalus, jog nesunkiai galėjo įkurti naują religiją. Dalis jo pasekėjų buvo daugiau ar mažiau pasiryžę jį laikyti būtent religijos kūrėju. Jie norėjo, kad pranciškoniška dvasia išsivaduotų iš krikščionybės, pranoktų ją, kaip kadaise krikščioniška dvasia išsivadavo ir pranoko Izraelį. Šv. Pranciškus, ta klajojanti po Italijos kelius ugnis, turėjo sukelti gaisrą, kuris sudegintų krikščionišką civilizaciją. Tai kėlė nerimą popiežiui. Jis sprendė dilemą: arba krikščionybė turi priimti šv. Pranciškų, arba pastarasis turi absorbuoti krikščionybę į naują religijos pavidalą. Popiežius apsisprendė teisingai. Bažnyčia galėjo panaudoti viską, kas yra gera pranciškonų judėjime, tačiau pranciškonizmas negalėjo aprėpti visko, kas gera Bažnyčioje. Kiekvienas, kuris nemato, kad sveikas katalikybės protas yra platesnis nei pranciškoniškas įkarštis, nesupranta labai svarbaus dalyko, susijusio su šventuoju, kuriuo žavisi.
Šv. Pranciškus, kaip ne kartą pabrėžiau, buvo poetas, vadinasi, vienas iš tų, kurie siekia save išreikšti. Tokiems žmonėms net jų trūkumai yra privalumas. Poetui svarbiausia yra unikalumas, t.y. tiek tai, kuo jis yra, tiek tai, kuo jis nėra. Tačiau tenka pripažinti, kad į vieno žmogaus portreto rėmus neįmanoma įsprausti visos žmonijos. Šv. Pranciškuje, kaip visuose genijuose, net ir tai, kas negatyvu tampa pozityvu, nes tai yra jo asmenybės dalis. Puikus to pavyzdys – šio šventojo santykis su išsilavinimu bei mokslu apskritai. Jis mažai žinojo ir iš esmės neigė knygų ir apsiskaitymo svarbą. Žvelgiant iš Pranciškaus pozicijos, jis buvo visiškai teisus. Jis norėjo būti toks paprastas, kad ir kaimo kvailelis galėtų jį suprasti – tai jo žinios esmė.
Šv. Pranciškus tarsi pirmą kartą pažvelgė į pasaulį, kuris ką tik sukurtas, tik šį rytą. Tai jo pozicijos esmė. Išskyrus Sukūrimo, Edeno, Kalėdų ir Prisikėlimo dienas, pasaulis jam neturėjo istorijos. Tačiau nesu tikras, ar tikrai būtų gerai, jei Bažnyčia neturėtų savo istorijos ir nesimokytų iš jos.
Veikiausiai svarbiausias šios mano knygos teiginys – tai, jog šv. Pranciškus gyveno pasaulyje kaip įsikūnijęs Dievo Atleidimas. Jo gyvenimas buvo ženklas, jog atėjo metas susitaikyti ne tik su Dievu, bet ir su visa kūrinija ir, kas sudėtingiausia, su pačiu savimi. Nes tai buvo metas, kai pasaulis apsivalė nuo parūgusios pagonybės, nuodijusios antikinį pasaulį.
Šv. Pranciškus atidarė Tamsiųjų amžių duris, kaip kalėjimo ar skaistyklos vartus, kur žmonės buvo skaistinami atgaila dykumoje ar žygdarbiais mūšių lauke. Jis paskelbė žinią, kad galima pradėti iš pradžių, taigi, leido užmiršti praeities košmarus. Žmonės galėjo atversti naują, švarų lapą ir užrašyti dideles ir ryškias raides, žaižaruojančias spalvomis taip, kaip pirmosios viduramžių rankraščių raidės. Tačiau tokiam vaikiškam džiaugsmui reikėjo ir to, kad būtų užverstas supurvintas ir krauju aplaistytas puslapis.
Pirmojo Italijos poeto eilėraščiuose nėra nė pėdsako pagoniškos mitologijos, kuri gerokai pragyveno pačią pagonybę. Galbūt Pranciškus vienintelis pasaulyje poetas, negirdėjęs apie Vergilijų[1]. Tiesą pasakius, taip ir turėjo būti, nes jis buvo pirmasis italų poetas. Jis turi lakštingalą vadinti lakštingala, nes šios giesmė jam dar neapkartinta baisių mitologinių pasakojimų. Trumpai sakant, visiškai gerai, kad Pranciškus nieko negirdėjo apie Vergilijų, tačiau ar mes norėtume, kad apie jį nebūtų girdėjęs ir Dantė? Ar norime, kad Dantė nebūtų susipažinęs su graikų mitologija, kurią jis taip meistriškai panaudojo, gilindamas savąją ortodoksiją? Jo darbuose antikinės mitologinės figūros atstovauja anapus istorijos esančiai prigimtinei religijai, kuri pranašauja Tikėjimą. Gerai, kad Dies irae[2] yra ne tik Dovydas, bet ir Sibilė[3] . Nors veikiausiai šv. Pranciškus sudegintų visus Sibilės knygų lapus dėl menkiausio netoliese augančio medžio lapelio, tačiau, esu įsitikinęs, jog turime būti laimingi, kad yra ne tik „Saulės giesmė“, bet ir Dies Irae.
Šv. Pranciškus atėjo į pasaulį tarsi naujagimis, gimęs tamsiame name, idant sunaikintų jo prakeiksmą. Tarsi vaikas, kuris auga, nieko nežinodamas apie praeities baisybes, ir jas nuplauna savuoju nekaltumu. Jam reikalinga ne tik nekaltybė, bet ir nežinojimas. Jis turi žaisti žalioje pievoje, neįtardamas, kad po velėna palaidotas nužudytas žmogus. Jis turi karstytis po obelį, neįtardamas, kad ant jos šakos kas nors buvo pasikoręs. Būtent tokį susitaikymą su savimi pasauliui atnešė gaivus pranciškoniškas vėjas. Tačiau tai nereiškia, kad visas pasaulis turėjo perimti šį naivų nežinojimą.
Beje, kai kurie pranciškonai to troško. Nemažai jų norėjo, kad pranciškoniška poezija sunaikintų benediktinišką prozą. Į žaidimą įsitraukusiam nekaltam vaikeliui natūralu norėti, kad visas pasaulis būtų jo žaidimų kambarys su ką tik nubalintomis sienomis, ant kurių ryškiomis kreidelėmis galima piešti savo fantazijos vaizdinius. Būtent nuo tokių ryškių ir negrabių paveikslų kažkada prasidėjo visas menas. Vaikas natūraliai įsitikinęs, kad pasaulyje nieko nėra nuostabesnio už jo kambarį, tačiau Dievo namuose daug buveinių[4] .
Kiekviena erezija – tai pastanga susiaurinti Bažnyčią. Jei pranciškonų judėjimas būtų tapęs nauja religija, tai būtų primityvi religija. Ten, kuris jis virsdavo erezija, tai būdavo eilinė erezija, daranti tą patį, ką visada daro erezijos – išaukštinanti nuotaiką prieš protą. Nuotaika pradžioje buvo nuolanki ir tyra, kaip paties šv. Pranciškaus, tačiau ne ji viena užpildo Dievo protą ir net žmogaus protą. Taip pat ir ši nuotaika išsigimė, ji virto beprotybe. Sektantai, vadinami Fraticelli[5], pasiskelbė, jog yra vieninteliai tikri šv. Pranciškaus pasekėjai. Jie atsisakė daryti bet kokias nuolaidas Romai, dėl to, ką vadino tikruoju šv. Pranciškaus sumanymu. Jau netrukus šie pranciškonai tapo aršūs kaip Flagelantai[6] . Jie skelbė naujus radikalius draudimus: pasmerkė santuoką, o tai reiškia, kad kartu pasmerkė ir žmoniją. Po vieno iš žmogiškiausių šventųjų vėliava jie paskelbė karą žmogiškumui. Juos sunaikino ne persekiojimai. Didžiąją Fraticelli dalį pavyko įtikinti atsisakyti išskirtinio radikalumo, o ta saujelė užsispyrėlių, kurie liko, prarado bet kokį panašumą į šv. Pranciškų. Šių žmonių bėda ta, kad jie norėjo būti tik mistikai, bet ne katalikai, ne krikščionys, net ne žmonės. Jie sunyko, nes užspaudė burną protui. Kad ir koks gaivališkas ar trikdantis atrodytų šv. Pranciškaus elgesys, jis niekuomet neprarado nesugriaunamo ryšio su protu, nors kartais atrodė, kad šis ryšys tėra ne didesnis nei vos įžiūrimas plaukas.
Didysis šventasis buvo sveikas tikrąja šio žodžio prasme. Tarsi žemiausias arfos akordas, kuris leidžia mums išgirsti tai, kas daug svarbiau už jį patį ir visą muzikos garsų ekscentriškumą. Šv. Pranciškus tikrai nebuvo ekscentrikas, nes visuomet taikėsi į centrą, drąsiai ėjo į kasdienybės labirinto šerdį. Atrodė, kad jis keliauja keisčiausiais vingiais, tačiau svarbiausia, jog jis visada veržėsi namo. Ne tik nuolankumas neleido jam tapti naujos erezijos pradininku, bet ir jo žmogiškumas saugojo nuo vilionių į kraštutinumus. Vien šio šventojo humoro jausmas, suteikiantis unikalų prieskonį nuostabiems nutikimams, saugojo jį nuo užsisklendimo sektantiškai teisuoliškoje vienatvėje. Iš prigimties jis buvo savikritiškas ir visada pasiruošęs pripažinti savo klaidas. Jo pasekėjai sutiko, kad šv. Pranciškus klysdavo, nes tik taip galėjo įrodyti, jog jis buvo teisus.
Tikrieji šv. Pranciškaus sekėjai jo tiesą įrodė savo gyvenimais, paskleidė ją po visą pasaulį. Tik tai, kad pranciškonų ordinas neužsikonservavo, nebandė tapti suakmenėjusiu paminklu savo įkūrėjui, apsaugojo jį nuo subyrėjimo į šipulius. Ortodoksiškas pranciškonų kamienas netrukus subrandino pasauliui vaisių. Ištikimieji šv. Pranciškaus pasekėjai buvo itin skirtingi: didysis mistikas Bonaventūra, liaudies pamokslininkas Bernardas Sienietis, sugrąžinęs į Italiją sukrikščionintas Dievo žonglierių bufonadas, Raimondas Lulijus – su itin keistu mokymu ir ambicingais planais atversti visą pasaulį. Pagaliau, Rodžeris Beikonas – pirmasis natūralistas, kurio įspūdingi bandymai su vandeniu ir šviesa spinduliuoja tuo grožiu, kuris buvo būdingas gamtamokslio pradžiai. Patys griežčiausi materialistai Beikoną vadina šiuolaikinio mokslo tėvu.
Šie iškilūs vyrai darė svarbių, naudingų ir labai skirtingų darbų. Būtent iš jų ypatingos drąsos, derančios su paprastumu, galima atpažinti dvasinius šv. Pranciškaus vaikus. Svarbiausia – juose išliko šventajam tokia svarbi dėkingumo ir dalinimosi dvasia.
Šv. Pranciškus mokėjo dovanoti, ir jis itin vertino dėkingą dalinimąsi. Vienas didis krikščionis yra parašęs pritarimo gramatiką [7] , o šv. Pranciškus savo gyvenimu rašė Viešpaties valios priėmimo ir dėkojimo gramatiką. Jis suvokė giliausias dėkingumo teorijos gelmes. Žinojo, kad Dievo garbinimas stovi ant tvirčiausių pamatų, kai nėra jokio pamato.
Pranciškus Asyžietis suprato, kad geriausiai įsisąmoninsime savosios būties stebuklą, jei suvoksime, jog, jeigu ne nuostabi Viešpaties malonė, mūsų paprasčiausiai nebūtų. Beje, ši didi tiesa, tik kiek menkesniais pavidalais, atsikartoja ir tada, kai ieškome savojo santykio su šv. Pranciškumi. Jis pernelyg didis viskam, išskyrus dėkingumą. Per jį Viešpats padovanojo mums ryto aušrą, ir mes vėl pamatėme daiktų siluetus ir spalvas. Didieji mūsų civilizacijos kūrėjai tėra jo mokiniai ar mėgdžiotojai. Anksčiau nei pasirodė Dantė, šv. Pranciškus davė Italijai poeziją. Anksčiau nei į sostą įžengė šv. Liudvikas, Pranciškus stojo ginti vargšų. Anksčiau nei Džotas di Bondonė[8] nutapė nuostabiuosius paveikslus, šv. Pranciškus sukūrė jiems siužetus. Tas didysis dailininkas, kuris suteikė įkvėpimą Vakarų tapybai, pats įkvėpimo sėmėsi iš šv. Pranciškaus.
Kartą, kai vilkėdamas ryškius drabužius Pranciškus iš Asyžiaus su auksiniais perukais papuoštais angelais bandė atkartoti išminčių, atėjusių pagarbinti kūdikėlio Jėzaus, sceną, pasakojama, kad įvyko nuostabus stebuklas ir medinė lėlė, vaizdavusi Jėzų, atgijo Pranciškaus glėbyje. Akivaizdu, kad šventasis tuo metu negalvojo apie mažesnius dalykus nei Dangaus Karalystė, tačiau galima sakyti, kad tą akimirką jo rankose gimė ir naujas reiškinys – šiuolaikinė drama.
Šv. Pranciškus mėgo dainuoti, tačiau jo dvasia neįsikūnijo nė viename mene. Jis pats buvo įsikūnijusi dvasia. Jis buvo ta dvasinė esmė ir substancija, kuri atėjo į pasaulį kur kas anksčiau, nei mes galėjome ją išvysti įsikūnijus. Jis buvo ugnis, nuo kurios labiau sumaterialėję žmonės galėjo prisidegti savo gyvenimo žvakes ir židinius. Jis buvo viduramžių civilizacijos siela dar iki tol, kol buvo atrastas šios civilizacijos kūnas. Iš jo išteka dar viena svarbi dvasinė srovė, reformuojanti energija, kuri viduramžiais, o ir Naujaisiais laikais, apibūdinama teiginiu – Deus est Deus Pauperum[9] . Šis įsipareigojimas vargšams persmelkė įvairius viduramžių įstatymus, nukreiptus prieš turtingųjų puikybę ir žiaurumą. Jis iki šiol gyvas tuose, kurie ne visai tiksliai vadinami krikščionimis socialistais, nors daug tiksliau būtų juos vadinti katalikais demokratais. Niekas nesako, kad be šv. Pranciškaus viso to nebūtų buvę, tačiau šiandien, kai galvojame apie pagalbą vargšams, mums tenka prisiminti šį šventąjį, nes jis pakeitė pasaulį.
Kiekvienas, kuris supranta, kiek daug šv. Pranciškus davė, bet nesugeba to pilnai ir nuosekliai išreikšti, gali geriau suvokti tą bejėgystę, kurią išgyveno pats šventasis ir kuriai jis turi būti skolingas bent jau pusę savo jėgos. Jis jautė Dievui ne tik didžiulį dėkingumą, bet ir nepanaikinamą skolą, kuri įkvepia daryti vis daugiau ir nuolat pripažinti, kad iš esmės dar nieko nepadarėme. Žvelgdami į šv. Pranciškų, mes galime bent iš dalies suprasti tą begalinį dėkingumą už stebuklų liūtį, už kurią nėra kuo atsilyginti, ir kartu turime pripažinti, jog ir mes neturime kuo atsilyginti pačiam šv. Pranciškui, neturime nieko, išskyrus trumpas savo gyvenimo žvakes, kurios taip greitai ištirpsta Viešpaties šventovėje.
Vertė Andrius Navickas.
[1] Vergilijus – žymiausias romėnų rašytojas, gyvenęs I a. pr. Kr. Svarbiausias jo kūrinys – herojinis epas „Eneida“.
[2] Dies irae (lot. „rūstybės diena“) – XIII a. bažnytinis himnas, kurį sukūrė Tomas Celanietis. Himne apgiedamas Paskutinis teismas. Šio kūrinio įžangoje minimi Dovydas ir Sibilė.
[3] Sibilė (gr. sibilla – pranašė) – romėnų mitologijoje būtybė, išpranašaujanti ateitį.
[4] Plg. Jn 14, 2.
[5] Fraticelli – Mažesnieji broliai. Taip vadinosi ir pranciškonai. Tačiau Ftacillei tvirtino, kad tik jie išlaiko šv. Pranciškaus neturto idealą, konfliktavo su popiežiumi Jonu XXII. Įkūrėju vadinamas brolis Andželo (Angelo de Clareno), kuriam teko iškęsti ir inkvizicijos teismą. Ilgainiui brolio Andželo pasekėjai tapo dar radikalesni, ir žmogaus kūnas jiems tapo jau nebe broliu Asilu, kaip jį vadino Šv. Pranciškus, bet demonu, su kuriuo reikia aršiai kovoti.
[6] Flagelantai – religingi fanatikai asketai, praktikavę viešą plakimąsi, pripažinti eretikais.
[7] Turimas omenyje kardinolo Džono Henrio Njumeno (John Henry Newman) kūrinys „Pritarimo gramatika“ (The Grammar of Assent), parašyta 1870 m.
[8] Džotas di Bondonė (Giotto di Bondone)
[9] Lot. Deus est Deus Pauperum – Dievas yra vargšų Dievas.
