Kai 1517 m. spalio 31 d. Martynas Liuteris tariamai prikalė savo 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų, jis nelabai suvokė, kokį teologinį ir politinį sąmyšį tai sukels Vokietijoje bei visoje Europoje. Tezėse buvo aiškinama, kaip reikia suprasti atgailą, nuodėmių atleidimą, popiežiaus galią ir indulgencijų praktiką. Taip Liuteris siekė pradėti teologinę diskusiją, bet ne suskaldyti Bažnyčią.

Viskas prasidėjo prie durų!

Durų vaidmuo Bažnyčios gyvenime labai svarbus. Nuo XIV a. Bažnyčia kas 25 metus skelbė Šventųjų metų jubiliejų. Viena iš jubiliejaus praktikų buvo piligriminė atgailos kelionė į Romą, siekiant gauti visišką nuodėmių atleidimą ir trokštant perkeisti savo gyvenimą. 2015 m. minint Gailestingumo jubiliejų, Popiežius Pranciškus Šventojo Petro bazilikoje pasaulio katalikams atvėrė Šventąsias duris tikėdamas, jog tai bus Gailestingumo durys, o kiekvienas, žengęs pro jas, patirs paguodžiančio, atleidžiančio ir viltį įkvepiančio Dievo meilę, t. y. naujai atras, jog „gailestingumas yra galutinis ir aukščiausias aktas, kuriuo Dievas mus pasitinka“ (Misericordiae Vultus, 3).

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Kaip į tai būtų reagavęs Liuteris? 1511 m., būdamas jaunas augustijonų vienuolis, jis buvo ordino pasiųstas į Romą. Kaip ir kiekvienas pamaldus to meto piligrimas, atvykęs į amžinąjį miestą jis uoliai dalyvavo šv. Mišiose, pasninkavo ir lankė bažnyčias. Iš tiesų jam labiausiai rūpėjo gauti indulgenciją savo mirusiam seneliui. Jis net gailėjosi, jog jo tėvai dar buvo gyvi, nes ir juos būtų galėjęs išgelbėti iš skaistyklos! Liuteris reformatoriumi tapo ne Romoje. Priešingai, jis tikėjo Popiežiaus institucijos šventumu ir išganymo kelyje Bažnyčiai suteikta galia.

Tad kas gi pasikeitė? Pasikeitė pats Liuteris. Iš skrupulingo vienuolio, negebančio nuraminti reiklaus Dievo, jis tapo absoliučiai pasitikinčiu Dievo išganymo galia. Toks „perversmas“ įvyko dėl studijų, ypač skaitant šv. Pauliaus laiškus. Išgyventas religinis nerimas Liuterį paskatino atidžiau studijuoti Bibliją ir, kadangi ši knyga jam buvo pati svarbiausia, ji ir tapo jo teologijos skiriamuoju ženklu.

Liuterio apsisprendimo tapti vienuoliu pagrindas buvo baimė. Tuo metu Bažnyčioje dominavo pantocrator – visagalio ir teisiančio Kristaus įvaizdis. Liuteris rašė, jog anuomet jis labiau nekentė nei mylėjo teisingą ir nusidėjėlius baudžiantį Dievą. Toks buvo kerštingo ir tironiško Dievo įvaizdis, ir atrodė, kad jo nuosprendis gali būti nuramintas tik dievobaimingais darbais – indulgencijomis ir piligriminėmis kelionėmis. Liuteris pripažino, kad jam buvo sunku tai priimti, nes niekuomet nebūtų žinojęs, kaip įtikti šitokiam Dievui. Johannas von Staupitzas, Liuterio bičiulis, padėjo jam peržengti perdėtą baimę ir suprasti, jog Dievui svarbiausia yra laiminga, besivilianti ir pasitikinti širdis.

Iš skrupulingo vienuolio, negebančio nuraminti reiklaus Dievo, jis tapo absoliučiai pasitikinčiu Dievo išganymo galia.

Tad Liuteris keliavo nuo įsakinėjančio link mylinčio Dievo pažinimo. Ši kelionė reiškia – intelektualiai ir kartu savo gyvenimu suprasti ir patirti Dievo gailestingumo pažadą, paliudytą Kristaus išganymu. Toks religinis patyrimas yra paradoksalus – žmogus lieka tuščias ir nevertas kūrinys, bet savo nuodėmėje atsiduodantis Dievo gailestingumui. Dievo malonė tampa reali suvokus, jog esame priimti, nors ir nesame to verti.

Katalikai aiškina, jog Dievo valia, nuodėmė yra transformuota į felix culpa (lot. „laiminga kaltė“). O liuteronai pabrėžia, kad krikščionis kartu yra ir teisus, ir nusidėjėlis, visiškai priklausomas nuo Dievo, kuris negali nuvilti. Žmonės yra nusidėjėliai ir neverti, tačiau Dievas suteikia teisumą, juo uždengdamas mūsų nuodėmes. Dar daugiau, Liuteris sako, kad Dievas, panašiai kaip perekšlė, savo sparnais dengianti viščiukus, apgaubia mus savo teisumu – tai Jo malonės suteiktas teisumas, kuris visiškai nepriklauso nuo mūsų pačių pastangų. Dievas pasisuka į mus, bet ne mes į Dievą. Jo malonė yra atleidžianti meilė.

Trumpai tariant, mes tampame priimtini Dievui vien tik dėl malonės, vien tik per tikėjimą, vien tik dėl Kristaus. Pavergianti nuodėmės galia yra sunaikinta dėl Kristaus nuopelnų. Ir ši tiesa ateina ne tiek per žmogiškas tradicijas, kiek per Evangeliją.

Bažnyčią reikia reformuoti

Liuteris nebuvo metodiškas teologas ir neišdėstė savo mokymo glaustuose traktatuose, jo teologija greičiau buvo įkvėpta konkrečių situacijų. Liuteris – konflikto ir polemikos teologas, kraštutinumų žmogus, impulsyvus, karšto temperamento, visuomet dirbantis iki visiško išsekimo. Jis labiau jautė teologiją, nei ją formavo, remdamasis abstrakčiais principais. Kaip sakė vienas psichologas, jis geriausiai galėjo suformuoti savo poziciją, sakydamas, kam prieštarauja. Liuteris buvo būtina opozicija. Apie pyktį viename savo „Užstalės pokalbių“ jis sako, jog geriausiai pamokslauja, meldžiasi ar rašo būdamas įtūžęs. Kerštas, sakė jis, atgaivina kraują, mikliną protą, atmeta pagundas. Jis įsivaizdavo esąs Dievo pranašas, Rašto aiškintojas bei pamokslininkas, paskutinėmis dienomis skelbiantis gerąją Dievo naujieną. Pultas ir sakykla bus jo viešo gyvenimo skiriamieji ženklai. Nors pradėjo kaip egzegetas, netrukus nuo mažos akademinės auditorijos jis perėjo prie platesnės bažnytinės publikos.

Evgenios Levin nuotrauka

„Bažnyčią reikia reformuoti“ – tai esminis Liuterio šūkis. Jis kritikavo Bažnyčios mokymą ir praktiką, interpretuodamas Šventąjį Raštą – vienintelį autoritetą tikėjimo srityje. Kritikavo indulgencijų praktiką, nes ji tapo tik pinigine birža ir užliūliavo žmones, įvykdžiusius „šventus darbus“, netikrame saugumo pojūtyje. Jo manymu, atgaila negali būti perkama ar parduodama, o turi būti kiekvieno krikščionio gyvenimo dalis. Niekas negali gauti išganymo kaip vyskupo dovanos ar malonės. Pradėjęs kritikuoti specifinę netinkamą pamaldumo praktiką, Liuteris netrukus perėjo prie visos Bažnyčios ir jos teologijos kritikos. Jos pagrindu tapo jo paties daroma Evangelijos interpretacija.

Liuteris kritikavo „nebiblinį“ kunigų ir pasauliečių atskyrimą (šiandien tai vadinama visuotine tikinčiųjų kunigyste) ir popiežiui suteiktą aukščiausią mokymo galią. Ekleziologija ir popiežiaus autoritetas buvo svarbiausi ginčijami klausimai. Liuteris pasisakė už visapusišką Bažnyčios decentralizaciją, Romos kurijos panaikinimą ir didesnę Bažnyčios Vokietijoje nepriklausomybę.

Troškimas pertvarkyti Bažnyčios sistemą Liuteriui darėsi vis svarbesnis, bet šį pertvarkymą jis suprato tik kaip laikiną priemonę. Todėl, pasak Pannenbergo, nepriklausomos Liuteronų bažnyčios egzistavimas yra ne sėkmės ženklas, bet Reformacijos nesėkmė. Liuteris nenorėjo nei naujos Bažnyčios, nei kad jo sekėjai vadintųsi jo vardu. Jie turėjo vadintis „krikščionys“.

Augant knygų leidybai Liuteris žmonėms galėjo pateikti įspūdį darančius savo argumentus, nes kalbėjo jiems svarbiais klausimais. Jis kvietė pasauliečius reformuoti Bažnyčią. Liuteris negalvojo, kad teigia kažką fundamentaliai naujo, bet kad naujai pažvelgė į pirmines Naujojo Testamento įžvalgas apie Dievo ir žmogaus ryšį.

Liuteris nenorėjo nei naujos Bažnyčios, nei kad jo sekėjai vadintųsi jo vardu. Jie turėjo vadintis „krikščionys“.

Gaila, kad Liuterio reformos idėjos nesulaukė konstruktyvaus atsako iš Romos kurijos. Kardinolas Cajetanas, kuriam buvo suteiktas įgaliojimas apklausti Liuterį, tikėjosi, jog šis atsisakys savo teiginių, o nepaklusimo atveju ketino areštuoti ir atvežti jį į Romą. Bendros liuteronų ir katalikų komisijos Reformacijos jubiliejaus proga 2013 metais paskelbtame dokumente „Nuo konflikto iki bendrystės“ apgailima, jog šie du geriausi XVI a. teologai susitiko erezijos byloje. To meto atmosfera buvo priešinanti, polemiška ir galiausiai atvedė prie Liuterio ekskomunikacijos 1521 m.

Katalikų vykdoma arši Liuterio kritika tęsėsi iki XX a., ir tam didelę įtaką darė įvairios polemiškos Liuterio biografijos, tarp kurių galima būtų paminėti tokius autorius kaip J. Cochlaeusas (1479–1552), H. Denifle‘as (1884–1905), H. Grisaras (1845–1932) bei kitus. Šie šališki darbai buvo pateikiami imituojant mokslinį objektyvumą. Liuteris buvo aprašomas kaip monstras, demono vaikas, girtuoklis, vienuolių prievartautojas, nusidėjėlis, savo paties egoizmo, puikybės ir geismų auka.

Nors tarp katalikų ir toliau buvo pristatomas polemiškas Liuterio įvaizdis, tačiau drauge pasitaikydavo ir bandymų – tarp kurių galėtume išskirti Bažnyčios istoriko Josepho Lortzo (1887–1975) darbus – judėti naujo, sutaikančio vertinimo link. Istorikas savo veikaluose pripažįsta, jog dėl skilimo atsakomybę turi prisiimti ir Katalikų Bažnyčia. Be to, pripažįstama, jog Liuteris buvo greičiau uolus, teologiškai motyvuotas vienuolis nei laukinis revoliucionierius. Pozityvesnis ir ekumenine dvasia grįstas Reformacijos įvertinimas buvo tęsiamas kitų katalikų teologų – Y. Congaro, O. Hermanno Pescho, L. Bouyerio, G. Tavardo, J. Wickso – darbuose.

Reformacijos principai ir Vatikano II Susirinkimas

Vatikano II Susirinkime nemažai „Reformacijos principų“ buvo oficialiai priimta Katalikų Bažnyčioje: Šventojo Rašto svarba Bažnyčios gyvenime, fundamentali visų tikinčiųjų lygybė, visuotinis pašaukimas į šventumą, pilnavertis visos bendruomenės dalyvavimas liturgijoje gimtąja kalba ir požiūris į Bažnyčią kaip ecclesia semper reformanda (lot. „Bažnyčia visada turi būti reformuojama“). „Dekrete dėl ekumenizmo“ Susirinkimas konstatavo, jog vienybės atkūrimas yra „vienas pagrindinių rūpesčių“, kad Bažnyčios skilimas „atvirai prieštarauja Kristaus valiai“. „Pagarbiai ir su meile“ buvo kalbama apie „atsiskyrusius brolius“, kurie, nepaisant esančių skirtumų, „tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia“.

Galima teigti, jog Vatikano II Susirinkimas buvo brandus atsakas Reformacijai. Tiesa, netrukus po Liuterio mirties, Tridento Susirinkimas (1545–1563) norėjo aiškiai pristatyti Katalikų Bažnyčios doktriną dėl malonės ir suformuoti poziciją išganymo klausimu. Tačiau įvyko visiškai kitaip – Tridento Susirinkime paskelbtame dekrete dėl Išganymo griežtai nubrėžiamos ribos, išryškinami skirtumai ir parodoma, kuo katalikų dogmos ir tikėjimas skiriasi nuo protestantų mokymo. Tokia buvo gynybinė reakcija į Liuterį, kuri santykiuose su liuteronais tęsėsi daugybę metų.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Vatikano II Susirinkimas taip pat buvo apibūdinamas kaip „kovos su Reformacija“ pabaiga. Jis žymėjo perėjimą į naują epochą. Jau nuo pradžių Susirinkimas buvo labiau ekumeninis nei polemiškas, jame dalyvauti buvo kviečiami ir kitų bažnyčių atstovai. Kitaip nei Tridento ar kiti susirinkimai šis buvo sušauktas ne krizei spręsti, bet dėl spontaniško popiežiaus Jono XXIII įkvėpimo, kviečiant į dvasinį Bažnyčios ir pasaulio atsinaujinimą.

Vatikano II Susirinkimas siūlė, kad Bažnyčioje vyrautų naujas bendravimo būdas – ne toks autokratiškas kaip anksčiau, trokštant ieškoti ir išgirsti skirtingus požiūrius, atsisakant vienašališkų sprendimų priėmimo. Taip buvo bandoma įgyvendinti popiežiaus Jono XXIII žodžius, pasakytus pradedant Susirinkimą, jog Bažnyčia turi naudoti gailestingumo vaistus, o ne griežtumą, būti visus mylinčia motina – švelnia, kantria, gailestinga. Susirinkimo dokumentuose pasirodė nauji žodžiai: charizma, dialogas, partnerystė, bendradarbiavimas, draugystė, kilnumas, laisvė, piligrimas, tarnas, Dievo tauta, visuotinė kunigystė. Tai išreiškė naują katalikybės požiūrį ir bendravimo būdą – perėjimą nuo nurodymų prie kvietimo, nuo įstatymo prie idealo, nuo grasinimų prie įtikinimo, nuo atmetimo prie integravimo, nuo įtarumo prie pasitikėjimo. Visa tai liudija labiau pastoracinį nei juridinį bendravimo stilių.

Katalikai ir liuteronai po Vatikano II Susirinkimo

Neįvardinant Liuterio, Vatikano II Susirinkimo ekumeninis imperatyvas paruošė kelią tolesniems projektams ir leido pasiekti rezultatą, ieškant sutarimo daugeliu esminių klausimų, tai ligi šiol yra be galo svarbu. Liuterio įvaizdis tapo mažiau polemiškas, jis buvo pagerbtas kaip „Evangelijos liudytojas, tikėjimo mokytojas ir dvasinio atgimimo herojus“. Tekstas „Martynas Liuteris – Jėzaus Kristaus liudytojas“ buvo bendras Romos Katalikų ir Liuteronų komisijos kūrinys, skirtas Liuterio asmenybei ir darbams. Šis tekstas liudija išties nuoširdų bandymą peržengti esminius skirtumus tarp katalikų ir liuteronų, atkurti praeityje dažnai iškraipomą tikrąjį Liuterio paveikslą. Tai parodo, jog Liuterio kvietimas reformuoti Bažnyčią ir kvietimas į atgailą yra aktualus iki šiol.

Svarbiausias katalikų ir liuteronų susitarimas buvo 1999 m. spalio 31 d. pasirašyta bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos. Nuteisinimo doktrina gali pasirodyti ne tokia svarbi, kaip tarpusavio bendravimas, moterų kunigystė ar Popiežiaus institucijos vaidmuo, tačiau ji išreiškia Liuterio teologijos esmę. Ši doktrina aiškina, kaip mes, būdami nusidėjėliai, atrandame tikrą ryšį su Dievu. Dokumento tikslas – atsakyti į esminį Liuterio klausimą: „Kaip rasti gailestingąjį Dievą?“ „Kokiu būdu įmanomas išganymas, nepaisant mūsų klaidų ir nuodėmių?“ Liuteris tikėjo, jog savo jėgomis žmogus negali pasiekti išganymo, kuris yra Kristaus dėka gauta dovana. Komentuodamas Laišką galatams, jis sako, jog nei dėl dorybių, nei dėl pastangų negalima nieko gauti iš Dievo. Tik begalinis Dievo gailestingumas suteikia viską. Vadinasi, tikėjimas nėra darbas ar asmeninės iniciatyvos veiksmas, bet pasitikėjimu grįstas atsidavimas. Toks įsitikinimas neužmigdo mūsų egzistencinės baimės, bet suteikia stiprybę pažvelgti į gyvenimą, kovoti su blogio jėgomis, prieštarauti vadams ir autoritetams. Tai nereiškia, kad Liuteris atmeta gerų darbų būtinybę. Jis pritaria, jog darbai reikalingi dėl išganymo, nors tai ir nėra išganymo priežastis, nes gyvenimą suteikia tik tikėjimas.

Ar nuteisinimo klausimas svarbus šiandien? Ar išties Liuterio klausimas tebegriauna krikščionių vienybę? Apie tai 2011 m. Evangelikų Bažnyčios susirinkime Erfurte kalbėjo popiežius emeritas Benediktas XVI. Jis sakė, jog visą gyvenimą Liuterį vedė troškimas pažinti Dievą, suprasti, kas yra Jo malonė ir kaip ją priimti, kaip surasti gailestingąjį Dievą. Pasak popiežiaus Benedikto, šiandien šis klausimas nevargina krikščionių, kurie linkę tikėti galingu Dievu, atleidžiančiu mūsų nuopuolius. Tačiau, sekdamas Liuterį, kalbantį apie plintančias nuodėmes, Benediktas klausia, ar pasaulio niokojimas vyksta vien tik dėl didžiųjų korupcijos? Ar mažieji, galvojantys tik apie savo naudą, tame nedalyvauja? Ar pasauliui grasinanti jėga ir prievarta dažnai nesislepia už religinių motyvų? Ar badas ir vargas taip naikintų pasaulį, jei Dievo meilė būtų gyva mumyse? Blogis galingas, todėl kiekviena krikščionių karta, kaip ir Liuteris, turi savęs paklausti: „Kur esu aš Dievo akivaizdoje?“

Evangelijos džiaugsmas

Liuterio kvietimas atsinaujinti ir reformuoti Bažnyčią randa atgarsį apaštališkame popiežiaus Pranciškaus paraginime „Evangelijos džiaugsmas“ (2013). Visų pirma, sako popiežius, Evangelija kviečia atsiliepti į išganingą Dievo meilę, matyti Jį kituose ir veikti kitų labui. Pasak Pranciškaus, Evangelijos žinia – išganymą nešančios Dievo meilės apsireiškimas Kristuje. Jo pastoracijos pagrindas – ne tiek raginimas laikytis daugybės doktrinų, kiek pastanga remtis tuo, kas svarbiausia, gražiausia ir didingiausia. Kaip ir Liuteris, popiežius Pranciškus kviečia Bažnyčią nieko nelaukiant atsinaujinti.

Tiek Liuterio, tiek ir popiežiaus Pranciškaus vykdomos reformos centras yra Evangelija. Jų abiejų kvietimas vykdyti Bažnyčios reformą pirmiausia yra kvietimas į atgailą, raginimas naujai išgirsti Evangeliją, pripažinti savo neištikimybę ir vis labiau pasitikėti Dievo gailestingumu. Vienoje pirmųjų minimo dokumento tezių sakoma, jog Viešpats norėjo, kad „visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila“.

Blogis galingas, todėl kiekviena krikščionių karta, kaip ir Liuteris, turi savęs paklausti: „Kur esu aš Dievo akivaizdoje?“

Taigi, šiandien katalikų požiūris į Liuterį yra daug pozityvesnis. Jis nebėra įstatytas konfesiniuose rėmuose, į jo mokymą žvelgiama kaip į teologinės ir dvasinės tradicijos dalį. Liuteris nenorėjo užverti jokių durų, deja, Bažnyčios skilimas įvyko. Laimei, kai kurios durys vėl atveriamos. Galbūt popiežius Pranciškus galvoja panaikinti Liuteronų Bažnyčios „tėvo“ ekskomunikaciją? Beveik prieš penkiasdešimt metų novatoriškoje kalboje, pasakytoje Pasaulinės liuteronų federacijos penktoje asamblėjoje, kardinolas Johannesas Willebrandsas liudijo naują Liuterio vertinimą, sakydamas, jog Martynas Liuteris buvo išties religingas asmuo, sąžiningai ir pasiaukojamai stengęsis skelbti Evangelijos žinią. Nepaisant to, jog kovojo prieš Romos Katalikų Bažnyčią ir Apaštališkąjį Sostą, jis išsaugojo didžiąją dalį katalikų tikėjimo mokymo. Juk ir Vatikano II Susirinkimas įgyvendino reikalavimus, kuriuos, visų pirma, savo laiku Bažnyčiai pateikė Martynas Liuteris.

Vis dėlto negalima Liuterio idealizuoti. Bažnyčia turėjo būti reformuota, bet ne suskaldyta. Nei katalikai, nei protestantai negali pritarti jo antisemitizmui ar neapykantai turkų atžvilgiu. Kaip ir daugeliui pranašų, jam buvo svetimi kompromisai. Be to, Liuterio antropologija gali pasirodyti pernelyg pesimistinė, net žeminanti. Jis linkęs riboti žmogišką laisvę, valią ir galimybę pačiam apsispręsti. Pabrėždamas, jog malonė yra vien tik Dievo veikimas mumyse, jis beveik visiškai atmeta laisvą žmogaus pasirinkimą. Tridento Susirinkimo vyskupai baiminosi, jog liuteroniška perspektyva gali silpninti etišką žmonių elgesį. Todėl katalikų teologija ir toliau pabrėžia „gerų darbų“ svarbą siekiant malonės ir asmeninę žmogaus atsakomybę dėl savo veiksmų. Abu požiūriai yra pagrįsti ir vienas kitam neprieštarauja.

Šiandien pozityvūs reformacijos tikslai tapo visų krikščionių rūpesčiu. Dr. Margota Kaessmann, atstovaujanti Vokietijos evangelikų Bažnyčiai, pasisakydama Quaker House Dubline, sekuliarizaciją įvardijo kaip didžiausią Vakarų pasaulio krikščionių iššūkį. Ji paminėjo neseniai gimtajame Liuterio mieste Eislebene vykusią apklausą, kur dauguma žmonių deklaravo esantys netikintys. Todėl bendroje deklaracijoje „Nuo konflikto iki bendrystės“ liuteronai ir katalikai priėmė keletą ekumeninių sutarimų, kuriais kviečiama naujai kartu atskleisti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir pasauliui liudyti Dievo malonę skelbiant ir tarnaujant. Todėl, kaip sakė Theodoras Dieteris, šiandien naujosios Reformacijos kvietimas galėtų skambėti taip: „Nusigręžti nuo baimės – pasisukti Dievo link – eiti į pasaulį“.

Parengė Nomeda Hofertaitė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. I

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *