1918 m. lapkričio 11 dieną Kompjeno miške Prancūzijoje buvo pasirašytos paliaubos tarp Vokietijos ir prieš ją kovojusių Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei JAV.

Jau rugsėjo pabaigoje Vokietijos kaizeris Vilhelmas II ir imperijos kancleris George von Hertling puikiai suvokė, kad Vokietijos situacija kare beviltiška. Tuo labiau, kad generolas Erichas Ludendorfas reikalavo sutikti su  priešininkų sąlygomis, demokratizuoti imperijos valdymą,

Kancleris Hertlingas atsistatydino ir naujuoju kancleriu tapo Maksimilianas Badenietis, kuriam buvo patikėta pradėti derybas dėl taikos.

Ankstų lapkričio 11 dienos rytą prancūzų maršalo Foschs vagone-salone buvo pasirašyta paliaubų sutartis. . Ji numatė, kad vokiečiai turi nedelsdami išvesti kariuomenę iš okupuotų teritorijų, pirmiausia Elzaso ir Lotaringijos, atitraukti kariuomenę iš dešiniojo Reino kranto ir sukurti ten demilitarizuotą zoną, perduoti povandeninius laivus, didžiąją dalį karinio jūrų bei prekybinio laivyno sąjungininkams, paleisti karo belaisvius, anuliuoti Brest-Litovsko taiką su Rusija. Įspūdingai skambėjo paskutinis paliaubų punktas, pagal kurį Vokietija įsipareigojo  perduoti nugalėtojams 5000 geros būklės patrankų, 25000 kulkosvaidžių, 3000 minosvaidžių, 1700 lėktuvų,. 5000 lokomotyvų ir 150000 vagonų.

Beje, paliaubų sudarymą simbolizavo 101 pabūklų šūvių salvė. Kuri turėjo būti paskutinė šiame brolžudiškame kare. Vokietiją atstovavo  Detlofas Sigismundas von Winterfeldtas. Kaizeris nesutiko, kad paliaubos būtų pasirašytos aukščiausias pareigas užimančių asmenų.

Vokietija dar turėjo vilties, kad po paliaubų pavyks sudaryti kur kas palankesnę taikos sutartį, tačiau Versalio taikos sutartis, kuri tapo tikrąją Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, tebuvo „gulinčio spardymas“ ir Vokietijai buvo primestos drakoniškos sąlygos, kurios labai prisidėjo ir prie Antrojo pasaulinio karo kilimo po keliasdešimties metų.

Kita vertus, galima suprasti, kad, ypač Prancūzija, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą patyrė didelių nuostolių, be to turėjo daug nuoskaudų Vokietijos atžvilgiu iš anksčiau, siekė ne tiek išmintingos sutarties, kiek Vokietijos pažeminimo ir visiško jos  susilpninimo. Didžioji Britanija taip pat buvo suinteresuota, kad Vokietija nebebūtų joks konkurentas tarptautinėje arenoje.

Kompjeno paliaubas nemaža dalis Vokietijos karių ir šios šalies gyventojų įvertino kaip išdavystę, kaip atsisakymą garbingai kautis iki galo. Tai paskatino revoliucinę situaciją Vokietijoje. Kita vertus, tikėtina, kad Kompjeno sutartis užkirto kelią dar didesniems Vokietijos nuostoliams ir prancūzų bei britų siautėjimui jos teritorijoje.

Bet kuriuo atveju, galima sakyti, kad Kompjeno sutartis tebuvo trumpos paliaubos kruviname XX amžiuje.

akg images paveikslėlis
 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *