Po Antakalnio kiemų asfaltu išdėlioti čia žaidusių vaikų vardai. Menininkas Gitenis Umbrasas gerai prisimena, kaip iš gėlyčių, akmenėlių ir stiklo šukių darydavo „sekretus“.  Už lango rytais girdėdavosi gaidžių giedojimas. Šalia buvo lentpjūvė ir kvepėjo šviežia pjauta mediena. Antakalnis tais laikais buvo miesto pakraštys.

Kartu su „Stebuklo“ plytelės, „Meilės krantų“ ir kitų Vilnių garsinančių kūrinių autoriumi žvelgiame į jo kūrybinį kelią. Paauglystėje ėmęs bėgti iš namų ir maištauti prieš sistemą. Studijuoti tapybos Vilniaus Dailės akademijoje jo nepriėmė, nes nutapė Joną Krikštytoją, o kitąkart neparašė tinkamo rašinėlio.  O kur dar performansas, kur vaikščiojo gatvėmis, neva krūtinę persismeigęs peiliu. Tokie eksperimentai baigėsi psichiatrijos ligoninėje, kur neklusniam jaunuoliui mėginta įskiepyti teisingas pažiūras.

Nepriklausomybės metai žadėjo pokyčių viltį. Vis dėlto kūrybinės laisvės neatsirado tiek daug, kiek visi tikėjosi. Jei sovietmečiu menininkai jautėsi finansiškai saugiai, dabar jie tapo priklausomi nuo laimimų konkursų ir projektų.

G. Umbrasui patinka viduramžių menininkų pozicija – jie savo kūrinių net nepasirašinėdavo, nes menas tais laikais kurtas ne žmonėms, o visur viską matančiam Dievui. Tačiau sukurti tokius kūrinius laikais, kai pirmiau atsiranda ne kūriniai, o meno projektai, yra sunku. „Retai kada pasitaiko, kad kūrinys pats kalba, o ne kuratorius pasakoja legendas. Tačiau norint sukurti tai, kas išlieka, reikia, kad kūrinys būtų svarbesnis negu autorius, – menininkas tai vadina ir savo siekiamybe, – Noriu, kad kūrinys kalbėtų“.

„Kokybė gali būti protesto forma, –  menininkas samprotauja, kad į paviršutiniškumą linkusiams pasaulyje reikia įrodyti, kad galima sukurti kažką gilesnio. – „Tai jau yra tam tikra pozicija, kuri reikalauja ir jėgų, ir sveikatos“.

Menininką Gitenį Umbrasą kalbina Ginta Gaivenytė, vaizdo operatorė-režisierė Evgenia Levin

One Comment

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *