Dabartinis Dalai Lama XIV gimė 1935 m. liepos 6 d. Šiandien švenčiame Jo 84-ąjį gimtadienį.
Mūsų gyvenimo tikslas – patirti laimę ir džiaugsmą, net esant įvairioms nelaimėms. Išlikti laimingam, esant nepalankioms sąlygoms, yra sugebėjimas. Jeigu jo savyje neugdysime, žūsime.
Tibeto budizmo (lamaizmo) dvasinis vadovas gimė kaip Lhamo Thondup Taksteryje, Amdo provincijoje, Šiaurės rytų Tibete. Buvo vienas iš 16 vaikų valstiečių, smulkių žemdirbių šeimoje. Tėvai būsimąjį Tibeto lyderį pavadino vardu, kuris išvertus iš tibetiečių kalbos reiškia „Troškimus išpildanti Deivė“, tarsi išpranašaudami savo atžalai ypatingą likimą.
Kaip Dalai Lama tampa Dalai Lama?
Dalai Lama (tibet. ཏཱ་ལའི་བླ་མ་) tai dvasinis bei politinis Tibeto vadovas, atstovaujantis Tibeto budizmo naujausią mokyklą Gelug. Etimologiškai, pavadinimas „dalai lama“ sudarytas iš mongoliško žodžio dalai, reiškiančio „jūra, vandenynas“ ir tibetietiško lama, reiškiančio „dvasinis mokytojas“.
Nors pirmasis save pradėjęs tituluotis kaip Dalai Lama buvo Sonamas Gjatso (1543–88 m.), tradicijos jis laikomas trečiuoju Tibeto vadovu, pirmus du jo pirmtakus titulavus jau po jų mirties. Sonamas Gjatso iš mongolų chano Altano, valdžiusio Tibetą, gavo tale garbės titulą. Altanas, remdamasis Gelug mokyklos persikūnijimų tikėjimu siekė save įtvirtinti kaip teisėtą chano Chubilajaus giminės tęsėją.
Pasak tibetiečių mokymo, Dalai Lama nėra išrenkamas, bet atrandamas.
Pasak tibetiečių mokymo, Dalai Lama nėra išrenkamas, bet atrandamas. Tikima, kad Dalai Lama – tai bodhisatvos Avalokitešvaros emanacija ir mirusio Dalai Lamos reinkarnacija (tulku). Rastas vaikas turi atitikti tam tikrus senosios Tibeto tradicijos reikalavimus, išlaikyti patikrinimus ir įrodyti, kad jis yra vienintelis iš septynių milijardų, iš naujo atgimęs vienintelis Dalai Lama.
Pirmiausiai, naujojo Dalai Lamos paieškos ekspedicijos narius turėtų aplankyti pranašiškas sapnas ar vizija. Jei mirusio Dalai Lamos kūnas buvo kremuotas, stebima, kuria linkme krypsta dūmai. Tikima, jog jie veda atgimimo linkme. Ieškantieji daug laiko praleidžia medituodami prie Lhamo La-Tso centrinio ežero Tibete, laukdami tam tikrų užuominų, kurios galėtų padėti aptikti Dalai Lamos atgimimo vietą. Legenda byloja, jog šį ežerą globoja moteriška dvasia, kuri pirmajam Dalai Lamai prisiekė saugoti reinkarnacijos liniją.
Kai sulaukiama vizijos, vykstama ieškoti atgimusio Tibeto vedlio. Tokie ieškojimai dažniausiai užtrunka bent keletą metų. Kai berniukas randamas, tikrinama, ar tikrai jis yra Dalai Lama. Berniukas yra nuosekliai tikrinamas pagal slaptus tibetietiškos tradicijos kriterijus. Viena iš užduočių – vaikas turi pasirinkti daiktus, kurie priklausė paskutiniam Dalai Lamai, iš daugybės.
Jei randamas vienas berniukas, atitikęs visus kriterijus, Aukštieji Lamos jį paskelbia išrinktuoju. Jei randama daugiau berniukų, kurie atitinka visus reikalavimus, kreipiamasi pagalbos į budistų vienuolius, oficialią vietos valdžią. Patvirtinus, jog rastas naujasis Dalai Lama, berniukas su savo šeima yra gabenami į Lhasą, kur Tibeto vadovas studijuos Budistų raštus ir mokysis, bandydamas prisiminti per praėjusius gyvenimus įgautą išmintį. Jis ruošis dvasinei lyderystei.
Dalai Lama XIV
Lhamo Thondup išlaikė reikiamus patikrinimus, būdamas vos ketverių. Jis buvo pripažintas didžiojo tryliktojo Dalai Lamos Tupteno Gjaco inkarnacija.
Juokdamasis Dalai Lama prisipažįsta, kad ir šiandien vis dar stebisi, kaip Dalai Lamos paieškos ekspedicija sugebėjo surasti jo atokųjį kaimelį, įsikūrusį didžiulėje žolėmis apaugusioje Amdo dykynėje. 1939-ųjų vasarą su didele palyda mažasis Dalai Lama XIV iškeliavo į Tibeto sostinę Lhasą. Ši kelionė užtruko net tris mėnesius.
Garbingos ceremonijos metu vainikuotas aukščiausiu tibetiečių religijos vienuoliu 1940 m. vasario 22 d. Tibeto sostinėje Lasoje. Jam buvo privilegijuotas vienuolio Tenzin Gyatso ( tibetietiška iབསྟན ) vardas.
1958 m. baigė Drepungo, Seros ir Gandeno vienuolynų universitetus. Intensyvaus lavinimosi dėka būdamas 25 metų įsigijo vienuolių Seros universitete aukščiausio laipsnio diplomą Lharampa Geshe. Pripažintas tibetiečių šventuoju mesiju išsikovojo pasaulinį autoritetą budizme.
1959 m. Džokhango šventykloje, stebint 20 tūkst. vienuolių, Jo Šventenybė išlaikė egzaminus ir jam buvo suteiktas Gešės Lharampos – aukščiausias Tibeto mokslinis – laipsnis.
1962 m. anglų kalba buvo išleista pirmoji Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV knyga „Mano šalis ir mano tauta“. Nuo tada pasirodė per pusšimtį kitų knygų, kurių autorius ar bendraautoris yra Jo Šventenybė. Lietuvių kalba išleista per 15 šio visame pasaulyje žinomo budistų vienuolio knygų.
2011 m. kovo mėn. Dalai Lama XIV atsisakė politinio Tibeto vadovo pareigų. Rugpjūčio mėnesį, po įvykusių demokratinių rinkimų, Tibeto vyriausybės tremtyje vadovu prisaikdintas Harvardo universiteto (JAV) absolventas Lobsang Sangay. Dalai Lama liko dvasiniu Tibeto lyderiu. Lobsang Sangay šiemet lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo konferencijoje Lietuvos Respublikos Seime.
Tibeto aneksija
Sulaukus vos 14 metų Dalai Lamą ir jo šalį ištiko didžiuliai išbandymai – 1949 m. paskelbusi apie „taikų Tibeto išlaisvinimą“, Kinijos liaudies armija palengva ėmė skverbtis į Tibeto teritoriją, o 1950 m. spalio 7 d. atvirai peržengė Tibeto sienas. Nors aštuoni tūkstančiai Tibeto karių narsiai priešinosi, tačiau kinų būriai nesulaikomai žygiavo į priekį ir sustojo tik už 100 kilometrų nuo sostinės Lasos. Reaguodami į tai, Tibeto vyriausybės nariai skubos tvarka tų pačių metų lapkričio 17 d. Dalai Lamą XIV oficialiai paskelbė politiniu Tibeto lyderiu.
1951 m. Tibeto pasiuntiniams Pekine pasirašius prieštaringai vertinamą „Septyniolikos punktų sutartį“, galiausiai tapusia Tibeto aneksijos pagrindu, Kinijos liaudies išlaisvino armija, pažeisdama oficialiai duotas garantijas, užėmė Lasą ir Centrinį Tibetą. Sutartis buvo pasirašyta po ilgų diskusijų liaudies susirinkime, prieinant vieningą nuomonę bei pritariant Tenzin Gyatso (XIV Dalai Lamai, kuris vėliau paminėjo, jog negalėjęs šiai sutarčiai neigiamai atsakyti, norėdamas išsaugoti tibetiečių tautą nuo visiško suniokojimo) buvo priverstinai pasirašyta sutartis ir telegramuojama Kinijos vyriausybei. Kinijos komunistų partija ėmėsi pertvarkyti rytines Tibeto provincijas: jos buvo prijungtos prie įvairių Liaudies Respublikos regionų.
1954 m. Dalai Lama išvyko į Pekiną tartis dėl taikaus susidariusios situacijos sprendimo. Ten susitiko su komunistų vadovu Mao Dzedunu bei kitais Kinijos Liaudies Respublikos lyderiais. Pastarieji tvirtino, jog jie nori padėti Tibetui, nors realybėje Rytinėje Tibeto dalyje, atsakydami į tibetiečių kovotojų už laisvę veiksmus, kinai nuolatos bombardavo kaimus ir miestus, naikino ištisus rajonus artilerijos ugnimi. Tūkstančiai žmonių iš rytų plūstelėjo į Tibeto sostinę, kur buvo laikinai apgyvendinti slėniuose, netoli miesto. lgametės Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV pastangos taikiu būdu išspręsti tibetiečių ir kinų konfliktą buvo Pekino valdžios ignoruojamos.
1959 metų kovo 10 d. Lhasoje prasidėjo nacionalinis tibetiečių sukilimas, kurio dalyviai reikalavo kinų valdžios pasitraukti iš Tibeto. Kinijos Liaudies išlaisvinimo armija šį sukilimą žiauriai numalšino. Netrukus prasidėjo tibetiečių represijos, pasauliečių ir vienuolių žudymai bei budistinės Tibeto civilizacijos naikinimas. Baiminantis, kad Kinijos valdžia gali pakenkti Tibeto vadovui, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, persirengęs pasaulietiniais drabužiais, su maždaug 300 asmenų pasitraukė iš Lhasos ir po trijų savaičių kelionės sėkmingai perėję sieną pasiprašė politinio prieglobsčio Indijoje.
1960 m. Indijos vyriausybė tibetiečių pabėgėliams Šiaurės Indijos regione visam laikui išskyrė nedidelį žemės plotą aplink mažą Dharamsalos miestelį. Ilgainiui čia įsikūrė Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, Tibeto vyriausybė tremtyje bei tūkstančiai tibetiečių pabėgėlių, kasmet plūstančių iš okupuotos tėvynės. Vien per ne pilnus metus nuo 1959 m. kovo iki 1960-ųjų pradžios paskui Dalai Lamą į Indiją atvyko apie 80 tūkst. tibetiečių. Dharamsaloje ir kitose Indijos vietose buvo atkurti pagrindiniai Tibeto vienuolynai ir kiti budistiniai centrai, kuriuose siekiama puoselėti tikrojoje tėvynėje įprastą, bet dažnai negalimą gyvenimo būdą, vienuolystės, tibetietiškos medicinos, religinio meno bei pasaulietiškų amatų tradicijas. Čia įsteigti pabėgėlių vaikų globos namai, kitos švietimo bei amatų mokyklos, kuriose tęsiamos senosios Tibeto tradicijos. Neatsitiktinai šiandien Dharamsala dažnai vadinama „mažąja Lhasa“.
Po Dalai Lamos kreipimosi 1959, 1961 ir 1965 metais JT Generalinė Asamblėja priėmė tris rezoliucijas, kuriose Kinija kviečiama bendradarbiauti sprendžiant tibetiečių klausimą. Deja, iki pat šios dienos komunistinis Kinijos režimas Dalai Lamą vadina separatistu, kurstančiu maištus ir bandančiu susigrąžinti „autoritarinę valdžią išlaisvintame Tibete“. Tačiau kaip tik Dalai Lama XIV per neilgą valdymo laikotarpį pradėjo feodalinės Tibeto visuomenės modernizavimą. Tremtyje jis siekė sukurti demokratinę vyriausybę: 1961 m. buvo priimta laikinoji konstitucija, kuria buvo nustatytas valdžių atskyrimas, piliečių lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai ir politinis pliuralizmas.
1963 m. paskelbė budizmo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principais pagrįstą būsimos autonominės Tibeto valstybės konstituciją, 1987 m. sudarė 5 pakopų taikos planą, numatantį paversti Tibetą taikos zona, nutraukti Kinijos vykdomą tautinę ir religinę priespaudą, suteikti gyventojams pagrindines žmogaus teises ir demokratines laisves bei atkurti Tibeto autonomiją.
Per pastaruosius 60 m. Tibete nužudyti daugiau nei 1,2 mln. gyventojų, sugriauta apie 600 vienuolynų. Deja, represijos nesiliauja ir šiandien. Tibete vyksta sisteminis karas prieš tibetiečių kalbą ir kultūrą, draudžiamas religinis ugdymas vienuolynuose, o Tibeto dvasiniam lyderiui Dalai Lamai neleidžiama ne tik sugrįžti, bet net apsilankyti savo šalyje. Tibetiečiai, kurie išdrįsta reikšti prielankumą Dalai Lamai ar viešai praktikuoti budizmą, susiduria su griežtomis valdžios represijomis. Jau ne vieneri metai, kai tibetiečiai į šias represijas reaguoja susidegindami. Tai jie vadina bene vieninteliu būdų atkreipti dėmesį į sudėtingą šalies situaciją.
Kinijos valdžia visai kitaip vertina situaciją nei Tibeto palaikytojai. Pasak kinų, Tibeto kraštas visada buvo sudėtinė Kinijos Imperijos dalis, tik kurį laiką buvo izoliuota ir paversta ekonomiškai atsilikusia religinių lyderių valdoma valstybe. Tačiau XX a. viduryje, modernizacija ir išsilaisvinimas pasiekė ir Tibetą. Kinai tvirtina, jog jie radikaliai pagerino tibetiečių gyvenimą, modernizavo kraštą, nutiesė geležinkelį. O religinius apribojimus Tibete vadina kova su prietarais. Tai oficiali Kinijos pozicija, su kuria nesutinka Tibeto laisvės gynėjai.
Rašytoja, publicistė ir keliautoja, Tibeto palaikytoja Jurga Ivanauskaitė rašė: „Tibetas nuo seno yra apipintas poetiškais pavadinimais: Pasaulio Stogas, Sniegynų Šalis, Magijos ir Mistikos Žemė, Pasaulio Altorius… Tačiau šiandien jūs veltui šios šalies ieškosite žemėlapiuose. Milžiniška, Vakarų Europai prilygusi Tibeto teritorija buvo okupuota, suskaldyta ir padalinta.Tibeto tragedija nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę – tai, kas prasidėjus okupacijai jame vyko ir tebevyksta, yra dvasinės laisvės kova su prievarta, Išminties, kurią iškelia širdis, kova su pavergto proto žiniomis, taurios individo vertės kova su gyvuliškos minios instinktais, idealizmo kova su cinizmu, tikėjimo aukščiausiąja žmogaus paskirtimi, kurios link veda dvasinio tobulėjimo kelias, kova su aklu vergavimu daiktui, keliaklupsčiavimu prieš materialinę gerovę, Vilties, kurią teikia giliausių, pirmapradžių būtovės slėpinių pažinimas, kova su gūdžiu beviltiškumu.“
Vizitai ir apdovanojimai
Viešėdamas Lietuvoje Dalai Lama XIV teigė: „Dabar turime globalią pasaulinę ekonomiką, taip pat globalinį klimato atšilimą, taigi atėjo laikas mums ugdyti šilumos ir bendruomeniškumo jausmą tarp visų mūsų 7 mlrd. gyventojų. Ir mažinti atskirtį tarp „mes“ ir „jie“. Šį amžių turėtume pavadinti taikos amžiumi. Praėjusiame amžiuje buvo daug smurto ir žiaurumo, tai buvo sunkus amžius. Dabar turėtume ugdyti savyje netoleranciją smurtui. Šis amžius privalo būti amžius, kuriame mes dėtume visas pastangas puoselėti taiką.“
Nuo 1967 m. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV nuolatos keliauja po visą pasaulį, skelbdamas nesmurtinio pasipriešinimo kelią, mokydamas atjautos bei kelio į laimę. Savo autobiografijoje „Laisvas tremtinys“ jis rašo: „Pirmą kartą iš Indijos išvykau 1967-ųjų rudenį. Tada lankiausi Japonijoje ir Tailande. Vėliau ėmiau keliauti vis dažniau, nepaisydamas kliūčių, kurias man nuolat kėlė broliai ir seserys kinai. Nors didžioji kelionių dalis buvo visiškai asmeninio pobūdžio (paprastai pakvietus kokiai nors užsienyje esančiai tibetiečių ar budistų bendruomenei), kinai jas, deja, visada laikė politinėmis ir į kiekvieną susitikusį su manimi Pekine žiūrėjo kaip į idėjinį priešą. Todėl kartais įvykdavo taip, kad žymūs visuomenės veikėjai vengdavo su manimi susitikti, nes bijojo užsitraukti savo ar kinų vyriausybės nemalonę.“
1973 m. Vatikane Jo Šventenybė Dalai Lama XIV susitiko su popiežiumi Pauliumi VI,
1980 m., 1982 m., 1990 m., 1996 m. ir 1999 m. – su popiežiumi Jonu Pauliumi II, o 2006 m. – ir su Benediktu XVI.
Nuo 1973 m. iki dabar daugelyje pasaulio šalių Jo Šventenybė Dalai Lama XIV įvairiose pasaulio šalyse pagerbtas premijomis, garbės vardais bei padėkomis už savo budistinės filosofijos darbus, tarpreliginio dialogo skatinimą, taikaus konfliktų sprendimo propagavimą, žmogaus teisių gynimą bei rūpinimąsi gamtos apsauga.
1989 m. gruodžio 10 d. „Už nesmurtinės kovos propagavimą dėl Tibeto išsilaisvinimo, taikingą filosofiją, kuri remiasi didžia pagarba viskam, kas gyva, ir pasaulinės atsakomybės, apimančios žmoniją ir gamtą, koncepciją Jo Šventenybė Dalai Lama XIV apdovanotas Nobelio Taikos premija.
„Kad ir iš kokio pasaulio krašto būtume kilę, iš esmės mes visi esame tokie pat žmonės. Mes visi siekiame laimės ir stengiamės išvengti kančios. Mūsų poreikiai ir rūpesčiai iš esmės vienodi. Kaip žmonės, mes visi trokštame būti laisvi ir turėti teisę patys spręsti savo pačių ir savo tautos likimą. Tokia žmogaus prigimtis. Šių dienų sunkumus, tokius kaip smurtiniai konfliktai, aplinkos naikinimas, skurdas, badas ir panašiai, sukūrė žmogus. Juos galima išspręsti sutelkus žmonių pastangas ir ugdant supratimą, kad esame broliai ir seserys. Turime puoselėti visuotinę atsakomybę vienų už kitus ir už planetą, kurioje mes visi gyvename…“, – atsiimdamas apdovanojimą teigė Dalai Lama XIV.
Viešėdamas Lietuvoje Šventenybė taip pat sakė: „Aš visada pradedu kalbą kreipiniu „broliai ir seserys“. Aš iš tiesų jaučiu, kad jūs tokie esate. Jei gerai pagalvotume, visa žmonija yra broliai ir seserys, tad ar yra kokia nors prasmė skriausti, žudyti vienas kitą. Mes per daug koncentruojamės į žodžius „mes“ ir „jie“. Tai ir yra problemų šaltinis. (…) Aš galiu lengvai paspausti ranką bet kam. Dalai Lamos titulas nekuria barjero tarp manęs ir kitų, atvirkščiai, aš nenoriu būti oficialus ir formalus, tai būtų kvaila, tai neduoda jokios naudos. Jeigu toks būčiau ir jūs tokie būtumėte, tai sukurtų vienišumo jausmą. Jūs jaustumėtės izoliuoti.“
Jei gerai pagalvotume, visa žmonija yra broliai ir seserys, tad ar yra kokia nors prasmė skriausti, žudyti vienas kitą. Mes per daug koncentruojamės į žodžius „mes“ ir „jie“. Tai ir yra problemų šaltinis.
Tibetas Lietuvoje
Orientalistas, organizacijos „Tibeto namai“ vadovas Vytis Vydūnas teigia, kad kovodami už Tibeto laisvę, mes kovojame ir už savąją. Tai žadina sąmonę ir primena, kad laisvė nėra amžina duotybė. Neturime pamiršti, kad, mums 1990 m. Kovo 11d. paskelbus nepriklausomybę, kai Lietuva buvo dar visai nežinoma, Balandžio mėnesį V.Landsbergis gavo telegramą iš Dalai Lamos, kurioje buvo sveikinama su taikingos lietuvių kovos prieš milžinišką priešą pergale. Dalai Lama tuo metu buvo Nobelio taikos premijos laureatas, kurį labai akylai stebėjo viso pasaulio žiniasklaida. Mums labai reikėjo pasaulio pripažinimo, mums reikėjo parodyti, kad mes esame. Dalai Lama padėjo mums sugrįžti į pasaulio žemėlapius. Tad, orientalisto teigimu, Lietuva turi ir moralinę pareigą palaikyti Tibetą.
1991-aisiais, praėjus pusantrų metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir vos pusmečiui po kruvinųjų Sausio 13-osios dienos įvykių, Dalai Lama XIV atvyko į Lietuvą drauge su lietuviais pasidžiaugti taikiu būdu iškovota laisve. Tai buvo vienas pirmųjų oficialių užsienio šalies vadovų vizitų Lietuvoje.
„Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova, besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu. Jūsų vaidmuo, kaip įkvepianti jėga, nesibaigs jums iškovojus laisvę Aš labai laimingas dar ir todėl, kad jūsų pergalė, iškovota per teisumą, kantrumą, pasiaukojimą ir visų pirma – aukštos dvasinės kultūros dėka. Laimėjo tie principai, kuriais tikiu ir aš. Visas pasaulis džiaugiasi kartu su jumis.“ – anuomet Lietuvos žmonėms sakė Dalai Lama.
Po dešimtmečio, 2001-aisiais, Dalai Lama antrą kartą aplankė Lietuvą, o dar po 12 metų, 2013-aisiais, sulaukėme trečiojo jo vizito, o 2018-aisiais ir ketvirtojo.
2019 m. Kovo mėnesį Tibeto laisvės rėmėjai visame pasaulyje paminėjo žiauriai nuslopinto tibetiečių sukilimo šešiasdešimtmetį. Ta proga, LR Seime veikianti laikinoji solidarumo su tibetiečiais grupė, norėdama atkreipti dėmesį į Tibeto problemą, paskelbė deklaraciją, kurią pasirašė vienuolika parlamentarų. Šios grupės pirmininkas Andrius Navickas teigia, kad pagarba žmogaus teisėms yra būtinas tarptautinės tvarkos pamatas, todėl neturime teisės nekreipti dėmesio į situaciją Tibete.
Dalai Lama apie Baltijos valstybės atsiliepė taip: „Aš manau, kad jūsų maža šalis, apskritai Baltijos valstybės, nors ir mažos, gali parodyti iniciatyvą. Ir parodė. Jos gali įnešti savo indėlį į taikos ir bendruomeniškumo kūrimo procesą. Baltijos valstybės nusipelno ypatingos pagarbos, jos turėtų ir toliau jungti savo pastangas ir skleisti šią koncepciją visame pasaulyje. Jūs patyrėte daug sunkių laikų, nukentėjote nuo autoritarinės valstybės, iš jūsų buvo atimta teisė į laisvę ir apsisprendimą, taigi jūs turite vertingą patirtį, naudokitės ja, jūs galite ir kitiems nešti žinią apie laisvės vertę ir lygybę.
Baltijos šalys jau turėjo galimybę patirti, kad tiesa yra galingesnė už ginklą. Yra ginklo galia ir yra tiesos galia. Aš visada pabrėžiu tiesos galią. Pavyzdžiui, Kinija turi ginklo galią, bet ši galia labai stipri tik trumpalaikės perspektyvos atžvilgiu. Tuo tarpu tiesos galia yra ilgaamžė. Aš tai jaučiu. Šiuo aspektu mažos tautos gali turėti daugiau įtakos kuriant taikos ir dialogo pasaulį ir padaryti daug daugiau nei didelės, nes didelės tautos labiau vadovaujasi ginklo galia.“
Jūs patyrėte daug sunkių laikų, nukentėjote nuo autoritarinės valstybės, iš jūsų buvo atimta teisė į laisvę ir apsisprendimą, taigi jūs turite vertingą patirtį, naudokitės ja, jūs galite ir kitiems nešti žinią apie laisvės vertę ir lygybę.
Tibeto rėmimo grupės Lietuvoje narė Rūta Norkutė pastebi, kad skaudi istorinė Baltijos kraštų žmonių patirtis yra savotiška dovana, nes mes galime suprasti ir atjausti mažas tautas, atsidūrusias ant didžiųjų kelio. Taip pat, prisiminę savo išgyventą tragediją, privalome pasauliui kalbėti apie kenčiančiuosius ir naikinamus šiandien. Neatsitiktinai tiek Latvijoje, tiek Estijoje, tiek Lenkijoje yra gan stiprios ir veiklios Tibeto rėmimo grupės. Mums išties lengviau suprasti, nes mūsų patirtys labai panašios ir nesvarbu, kad tai kita kultūra, kitas regionas, kita rasė, tačiau kančia neturi nei tautybės, nei religijos – nė vienas žmogus nenori kentėti. Mūsų praeitis ir istorinė patirtis įpareigoja kalbėti ir veikti dėl Tibeto.
Parengė Dominyka Navickaitė.
