Toliau tęsiame kritinio mąstymo pratybas ir sudėtingą mitų tirpdymo darbą. Dažnai pabrėžiama, kad šiandien ypatingą pavojų kelia pamėklių (fake news) išplitimas. Paprastai tai nėra „sugedusio telefono“ padarinys, atsirandantis dėl objektyvių trukdžių dalijantis informacija. Vis dažniau jos sąmoningai yra kuriamos ir tampa galingu propagandos įrankiu. Kita vertus, nemažiau kritinį mąstymą paralyžiuoja „dvigubi standartai“ bei to, kas deklaruojama, neatitikimas tam, kokiais principais iš tiesų vadovaujamasi.
Visuotinai sutariama, kad žmogaus teisės yra pamatinis atskaitos taškas tarptautinėje politikoje. Deja, kai nuo deklaracijų pereinama prie jų įgyvendinimo, išvystame neperžengiamą prarają. Tuo labiau, jei skriaudžiamų žmonių teisių gynimas nėra ekonomiškai ar politiškai naudingas. Jei žmogaus teisių pirmumo principo nuosekliai laikytumėmės tarptautiniuose santykiuose, tai Kinija bei Rusija jau seniai būtų išmestos iš „padorių“ valstybių kompanijos. Kita vertus, XX amžiaus pabaigoje įvyko vienos žiauriausių žudynių per visą žmonijos istoriją: Afrikoje, Ruandoje. Ir prie jų niekaip nebuvo prisidėjusios nei Kinija, nei Rusija. Tenka pripažinti, kad kraupūs Ruandos įvykiai atskleidė tiek tai, kokie skaudūs yra europietiško imperializmo padariniai Afrikoje, tiek tai, jog nepaisant visų skambių deklaracijų, pamatinės Afrikos juodaodžių teisės galingiausioms šių laikų valstybėms rūpi kur kas mažiau, nei menkai reikšmingos diskriminacijos apraiškos Vakarų areale.
Kraupios skerdynės
1994 m. balandžio 6 dieną Ruandos prezidentas Juvenalius Habijarimas skrido namo iš aukščiausio lygio susitikimo Kigalyje. Jo lėktuvas sudužo ir tai tapo pradžios ženklu masinėms tutsių, vienos iš Ruandos etninių grupių, skerdynėms. Prezidentas buvo kilęs iš hutų genties ir jo bendražygiai paskelbė, kad lėktuvas numuštas Ruandos patriotinio fronto, kuris esą ruošia kruviną puolimą prieš visus hutus. Per valstybinį radiją pasigirdo raginimų žudyti tutsius, kol šie dar nepradėjo hutų medžioklės. „Išžudykime tarakonus“ – ragino genocido kurstytojai. Dar kraupiau, jog tai nebuvo spontaniškos žudynės. Žmonėms buvo dalijami sąrašai, kas turi būti nužudyti, ir daugybė Ruandos gyventojų įsijungė į žudynes. Pasirodė, kad paprasta mačete galima nužudyti net kur kas daugiau žmonių nei dujų kameromis.
Tutsių aktyvistų perspėjimas, kad Prezidento žūtis surežisuota pačių hutų, buvo užgožtas intensyvios, prieš tutsius nukreiptos, propagandos. Apie juos buvo kalbama ne kaip apie kitokius žmones, bet kaip apie pavojų, virusą, kurį būtina sunaikinti. Kaimynai žudė kaimynus, o kai kurie vyrai netgi žudė savo žmonas tutses, teigdami, kad priešingu atveju bus nužudyti patys. Tuo metu asmens tapatybės dokumentuose buvo įrašyta žmogaus etninė kilmė, todėl žudynių organizatoriai pakelėse įrengė patikros punktus. Sugauti tutsiai nedelsiant būdavo nužudomi, dažnai naudojant tiesiog mačetę, kurią šalies gyventojai turėjo namuose. Tūkstančiai tutsių moterų buvo pagrobtos ir išnaudojamos kaip sekso vergės.
Per šimtą dienų 1994 metais Ruandoje hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių – tai sudaro apie aštuoniasdešimt nuošimčių visų tutsių. Vadinasi, kad kasdien buvo nužudomi vidutiniškai aštuoni tūkstančiai žmonių. Dažniausiai kūnai likdavo gulėti kraujo klanuose tiesiog gatvėje, savo namuose, šalia didžiųjų kelių.
Natūraliai kyla klausimas, kodėl žudynės sugebėjo pasiekti tokį kraupų lygį? Ruanda visada buvo labai griežtai kontroliuojama visuomenė, organizuota piramidės principu, pradedant lokaliu kvartalo lygmeniu ir baigiant aukščiausia valdžia. Tuometinė valdančioji hutų partija turėjo savo jaunimo sparną „Interahamwe“, kuris ir buvo paverstas smogiamuoju būriu bei pasitelktas žudynėms vykdyti. Lokalinėms smogikų grupėms buvo išdalinti ginklai ir sąrašai su pavardėmis, tad smogikai tiksliai žinojo, į ką ir kur taikytis. Hutų ekstremistai įkūrė radijo stotis ir laikraščius, kurie skleidė neapykantos propagandą, ragindami žmones „išnaikinti tarakonus“, kaip kad buvo įvardijami tutsiai. Žmonių, kurie turi būti nužudyti, pavardės buvo skelbiamos radijo bangomis. Žudikų gretose atsidūrė ir kai kurie dvasininkai bei vienuolės. Tarp nužudytųjų būta ir asmenų, ieškojusių prieglobsčio bažnyčiose.
Tai vienas juodžiausių Ruandos genocido aspektų. Nors mes, lietuviai, galime didžiuotis kunigu Hermanu Šulcu, kuris iki šiol lieka Ruandoje ir stengiasi gydyti genocido žaizdas, buvo nemažai kunigų, ypač protestantiškų bažnyčių, kurie buvo glaudžiai suaugę su hutais ir į tutsių skerdynes žvelgė kaip į būtiną gynybą.
Ruandos vyskupų konferencija, prabėgus nemažai laiko po genocido, išdrįso paskelbti viešą atsiprašymą, kuriame teigiama: „Atleiskite mums už neapykantos nusikaltimą šalyje tokiu mastu, taip pat, kad buvo nekenčiami mūsų kolegos dėl savo etninės tapatybės. Neparodėme, kad esame viena šeima, žudėme vieni kitus“.
Radikalios priešpriešos priežastys
Kodėl neapykanta tarp hutų ir tutsių pasiekė tokias aukštumas? Prie to labai prisidėjo europiečiai kolonizatoriai, afrikiečiams primetę vakarietiškas tapatybės konstravimo strategijas. Kai Prancūzija perėmė dabartinės Ruandos teritorijos kontrolę XIX-XX amžių sandūroje, atrado čia iš esmės feodalinę sistemą ir į tris dalis susiskirsčiusią visuomenę: neabejotinai archajiškiausia dalis buvo pigmėjai; kitos dvi grupės – tutsiai ir jiems, paprastai, patarnaujantys hutai. Tai puikiai atitiko Vakaruose tuo metu itin populiarias įvairias rasizmo ir eugenikos teorijas, tad kolonistai net nelabai atkreipė dėmesio į tuos tyrinėtojus, kurie teigė, jog hutai ir tutsiai yra daugiau socialinės nei etninės tapatybės ir egzistuoja pakankamai lanksti sistema, kaip hutsiai tapdavo tutsiais, ar atvirkščiai. Hutai paprastai vertėsi žemdirbyste, o tutsiai dažniausiai buvo gyvulių augintojai. Pastarieji iš esmės buvo socialinis-politinis elitas.
Kolonistai prancūzai nusprendė, kad Ruandoje aptiko chamitų teorijos patvirtinimą. Pasak šios teorijos, Afrikoje nuo seno gyveno įvairios gentys, tačiau tikrąją civilizaciją į šį žemyną atnešė Senajame Testamente aprašyti Chamo palikuonys. Jiems esą būdinga kiek šviesesnė kūno spalva, jie yra fiziškai ir protiškai viršesni už kitas Afrikoje gyvenančias tautas, o tutsiai yra vieni iš Chamo palikuonių.
Ruanda buvo viena sparčiausiai sukrikščionintų valstybių ir pasakojimas apie chamitus tutsius tapo jų politinio ir ekonominio viešpatavimo pateisinimu. Jis buvo reikalingas, nes tutsiai Ruandoje tesudaro keliolika nuošimčių gyventojų ir skaitlingumu gerokai nusileidžia hutams.
Kai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Ruandos kontrolę perėmė belgai, jei nusprendė čia įvesti „europietišką tvarką“ ir nesąmoningai žengė pražūtingą žingsnį, supriešinusį hutus ir tutsius. Belgai įvedė privalomas tapatybės korteles, kuriose turėjo būti įrašyta ir tautybė. Pastaroji nebebuvo siejama su socialinėmis kategorijomis.
1959 metais hutai nuvertė tutsių monarchiją ir iš Ruandos į kaimynines šalis, įskaitant ir Ugandą, pabėgo dešimtys tūkstančių tutsių. Jie ilgainiui suformavo Ruandos patriotinį frontą, kuris buvo nuolatinė opozicija polinę valdžią Ruandoje perėmusiems hutams.
Kolonizatoriai iš Europos pasitraukė, palikdami hutų ir tutsių susipriešinimą. Jis tai sustiprėdavo, tai susilpnėdavo. 1990 metais Ruandos patriotinis frontas pabandė iš Kongo įsiveržti į Ruandą. Kovos tęsėsi trejus metus, kol galiausiai buvo sudaryta taika.
Hutas Ruandos prezidentas Juvenalius Habijarimas neilgai valdė kaip demokratinės šalies vadovas ir buvo įvedęs savąją diktatūrą, turėjo nemažai priešų. Tuo labiau, kad jis, stiprindamas savo valdžią, buvo pasiryžęs tartis su tutsių politikais ir tirpdyti priešpriešą tarp hutų ir tutsių.
Hutų politiniai radikalai laikėsi kitos pozicijos. Jie tvirtino, kad hutai negalės ramiai gyventi tol, kol veiks Ruandos pasipriešinimo armija ir ją remiantys tutsiai. Jie tvirtino, kad vienintelis būdas išvengti tutsių klastingo puolimo – pulti pirmiems.
Vakarai ir žmogaus teisės
Jungtinės tautos buvo nusiuntusios taikdarius į Ruandą. Dviem su puse tūkstančių taikdarių vadovavo generolas Romo Dallaire. Jis, matydamas, kad Ruandoje įtampa tik didėja, atkakliai prašė Vakarų valstybių bent padvigubinti taikdarių pajėgas. Tačiau JT reakcija buvo priešinga. Taikdarių buvo sumažinta iki 270, ir šiems griežtai įsakyta niekur nesikišti, tik padėti vakariečiams evakuotis iš konflikto zonos.
Afrikiečiai maldavo JT karių nesitraukti, nes suprato tragiškus to padarinius, tačiau kiekvieno žmogaus teises, nepriklausomai nuo rasės ir tikėjimo, įsipareigojusios ginti Jungtinės Tautos aiškiai pademonstravo, kad yra „lygesnių“ tautų, kurių atstovų gyvybės yra kur kas svarbesnės nei afrikiečių.
JT sprendimui didžiausią įtaka turėjo griežta JAV Gynybos departamento pozicija, jog karinė intervencija į Ruandą negalima, taip pat ir Bilas Klintonas nedvejodamas paskelbė, kad JAV ragina Ruandos gyventojus atsikvošėti, nutraukti žudynes, o amerikiečiai išliks neutralūs ir į konfliktą neįsitrauks.
Absurdiška, bet ilgą laiką, kol hutai pjovė tutsius, Vakarų politikai ir žiniasklaidos priemonės moralizavo abi puses ir kvietė tartis. Panašu, jog labai mažai kam atrodė iš tiesų svarbu, kas vyksta Afrikoje. Aišku, net neįmanoma lyginti dabartinės žiniasklaidos techninės bazės su ta, kuria teko verstis žurnalistams anuomet. Tačiau tai tikrai nepateisina to visuotinio abejingumo Vakaruose, kai Ruandoje vyko didžiausios istorijoje žudynės.
Daug ką galima paaiškinti, bet vargu ar pateisinti. Pavyzdžiui, Bilas Klintonas buvo patekęs į nemalonią situaciją. Vos prieš porą metų JAV buvo pagrindinė JT operacijos Somalyje „Atgaivinkime viltį“ iniciatorė. Ši operacija toli gražu nebuvo tokia sėkminga kaip tikėtasi, jos metu žuvo amerikiečių karių, ir tai sukėlė pasipiktinimą JAV. Prezidento Klintono reitingai rekordiškai krito, jis ryžosi išvesti karius iš Somalio ir dabar jam kur kas labiau rūpėjo, kaip susigrąžinti populiarumą nei tai, kas vyksta tolimoje Ruandoje.
Visiškai kitokia politinė situacija JAV buvo karinės intervencijos į Kosovą išvakarėse. Klintonui grėsė labai rimti nemalonumai, gal net atstatydinimas, nes paaiškėjo, kad jis ne tik turėjo nepadorių santykių su Monika Levinski, bet ir viešai melavo juos neigdamas. Karas Kosove buvo puiki galimybė nukreipti amerikiečių dėmesį nuo seksualinio skandalo.
Akis už akį principas ir Vakarų išdavystės „skonis“
Hutai nužudė apie 80 nuošimčių Ruandos tutsių. Daugiausiai išliko tie tutsiai, kuriems pavyko pasitraukti iš Ruandos. Nežinia, kaip viskas būtų buvę toliau, tačiau Ugandos valdžia nusprendė paremti Ruandos patriotinį frontą (RPF) ir pastarasis įspūdingai kontratakavo hutus. Galiausiai RPF įžengė net į Kigalį. Tiesa, teigiama, kad visą kelią jie nusėjo hutų lavonais. Žmogaus teises ginančių organizacijų atstovai tvirtina, kad RPF nužudė tūkstančius hutų,, tačiau toje kruvinoje mėsmalėje vargu ar įmanoma atrasti objektyvių duomenų. Daugiau nei pora milijonų hutų, bijodami susidorojimo, pasitraukė į tuometį Zairą. Neramumai nesibaigė per vieną dieną, bet tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Reguliariai buvo skelbiami pranešimai, kad hutai bei tutsiai ir toliau keršija vieni kitiems.
Gerai organizuota RPF, kurią parėmė ir Ugandos kariuomenė, palaipsniui užėmė vis didesnę Ruandos teritoriją, kol galiausiai, liepos 4 dieną, pajėgos įžygiavo į sostinę Kigalį. Beveik 2 mln. hutų, tiek civilių, tiek tų, kurie buvo įsivėlę į genocidą, tuomet pabėgo iš šalies į Kongo Demokratinę Respubliką bei tuometį Zairą, baimindamiesi keršto išpuolių.
Žmogaus teises ginančios organizacijos teigė, kad RPF kovotojai, žygiuodami sostinės link, nužudė tūkstančius hutų civilių. Dar daugiau žmonių buvo nužudyti, kai RPF įžengė į Kongo Demokratinę Respubliką, kur ėmėsi persekioti „Interahamwe“ kovotojus. RPF atstovai kaltinimus žudynėmis neigia. Pasak jų, tūkstančiai žmonių Kongo Demokratinėje Respublikoje mirė nuo choleros, tuo tarpu pagalbos grupės esą leido, kad humanitarinės pagalbos siuntos atsidurtų hutų kovotojų rankose.
Šiandieninė Ruanda bando užversti šį kraupų istorijos puslapį. RPF lyderis ir dabartinis Ruandos prezidentas Paulas Kagame daug prisidėjo prie spartaus šalies ekonomikos augimo. Jis mėgino Ruandą paversti technologijų centru. Tačiau kritikai teigia, kad prezidentas nepakenčia jokios opozicijos, o keli jo oponentai gyvenimą baigė itin mįslingomis aplinkybėmis.
Dėl dalyvavimo vykdant genocidą Ruandoje buvo teisiami beveik 2 mln. žmonių. Šio kraupaus nusikaltimo organizatoriai buvo teisiami JT tribunole kaimyninėje Tanzanijoje. Šiandienėje Ruandoje yra uždrausta kalbėti apie etninę kilmę. Vyriausybė tokį sprendimą teisina noru užkirsti kelią tolesniam kraujo praliejimui, tačiau kritikai aiškina, kad taip užkertamas kelias tikram susitaikymui ir dirbtinai slopinama įtampa, kuri, pasikeitus aplinkybėms, ateityje vėl iškils į paviršių.
Deja, bet Ruandos gyventojai šiandien yra vieni skeptiškiausių vakariečių atžvilgiu. Ne, Vakarų turistai čia nėra persekiojami ar kaip nors niekinami. Ruandos valdžia svajoja pritraukti kuo daugiau vakarietiškų investicijų, tačiau išlieka daug Ruandos gyventojų, kurie širdyje nešiojasi „vakarietiškos išdavystės“ kartėlį. Kai labiausiai reikėjo pagalbos, tarptautinės organizacijos tuščiai ginčijosi ir skelbė bevertes deklaracijas. Kas iš to, kad JAV ir Europos valstybių politikai sutinka, jog nederamai reagavo į Ruandos įvykius? Beje, tai, kaip šiandien reaguojama į Kinijos valdžios vykdomą smurtą prieš savo piliečius, leidžia teigti, kad kruvina Ruandos pamoka liko neišmokta.
Andrius Navickas
