1810 m. birželio 8 d. gimė Robertas Šumanas, įtakingas vokiečių muzikos kritikas, vienas iškiliausių romantizmo kūrėjų. Įdomu, kad gyvenime rinkosi tarp pianisto ir teisininko karjeros.
Robertas gimė Cvikau mieste Saksonijoje ir buvo penktasis vaikas šeimoje. Muzikos kūrinius pradėjo rašyti, būdamas septynerių. Tiesa, vaikystėje daugiau reikalų turėjo su literatūra, nei su muzika, nes tėvas buvo knygų pardavėjas, leidėjas, romanų rašytojas.
1828 m. Robertas mamos noru pradėjo studijuoti teisę Leipcige. Ten susipažino su pianistu Viku, kuris perkalbėjo jo mamą, kad leistų studijuoti muziką. Tiesa, dar jaunystėje susižeidė ranką ir todėl turėjo ilgą laiką kurti muziką, o ne pats ją atlikti. Vedė savo muzikos mokytojo dukrą, kuri jam tapo labai svarbia talkininke ir įkvepėja.
1834 m. Leipcige su keliais bendraminčiais pradėjo leisti „Naująjį muzikos laikraštį“ (Neue Zeitung für Musik) ir jam vadovavo 10 metų. Didelę dalį straipsnių rašė pats, prisidengęs keliais – Florestano, Euzebijaus, Raro ir kitais slapyvardžiais. Straipsniuose skelbė naujo, pažangaus meno idėjas, kovojo prieš miesčionišką, saloninį skonį, paviršutiniškumą ir konservatyvumą. Šumanas propagavo jaunų, dar nežinomų kompozitorių – Šopeno, Listo, Berliozo, Bramso – kūrybą, aukštino nepelnytai užmirštą Bacho, Bethoveno, Haidno, Mocarto, Šuberto muziką.
Ieškodamas pagalbininkų, laikraštį remiančių žmonių, Šumanas sugalvojo Davidsbundą – iš tikro neegzistuojančią Dovydo sąjungą. (Legendinio biblijos karaliaus Dovydo, muzika nugalėjusio žydų tautos priešus filisterius, garbei.) Jos nariai – davidsbiundleriai – buvo paties Šumano parinkti gyvi ar mirę kompozitoriai, muzikai, draugai: Mocartas, Šopenas, Paganinis, Berliozas, Klara Vyk, Florestanas, Euzebijus ir kiti.
R. Šumanas rašė įvairių žanrų muziką – dainas (virš 200), simfonijas (4), koncertus (fortepijonui, smuikui, violančelei), uvertiūras, mišias, operą ir kt., tačiau svarbiausią ir būdingiausią Šumano kūrybinio palikimo dalį sudaro fortepijoninė muzika. Daugiausia sukūrė programinių pjesių ir sujungė jas į ciklus – „Karnavalas“, „Drugeliai“, „Fantastinės pjesės“, „Vaikų scenos“ ir kt. To nedarė nei Vienos klasikai, nei Šubertas.
Šiame 20-ties pjesių cikle ryškiai atsiskleidžia Šumano kompozicinės naujovės, pažiūros į meną, kūrybos idealai. Kompozitorius „Karnavalą“ pavadino „mažomis scenomis, kurių kiekviena paremta keturiomis raidėmis“. Jos sudaro žodį ASCH – Čekijos miestelio pavadinimą. (Taip pat raidės Sch yra Šumano autografas.) Keturių garsų motyvas – la, mi bemol, do, si – tampa savotiška tema, kurios variantai skamba atskirose pjesėse ir intonaciškai jungia visą ciklą. Tai Šumano mėgstamas muzikinio plėtojimo būdas.
Iki šiol šis kompozitorius vertinamas kaip vienas įtakingiausių romantizmo atstovų muzikoje, taip pat ir už didžiulį indėlį į muzikos kritiką.
