1962 m. spalio 11 dieną prasidėjo didžiausias XX a. religinis įvykis – Antrasis Vatikano Susirinkimas. Apie jį galima rašyti labai daug ir įvairiais aspektais. Tad šįsyk tenorime priminti kelias svarbias detales.
1958 metų spalio 28 dieną Šv. Petro aikštėje susirinkusi minia išvydo naują popiežių – Joną XXIII (Angello Giuseppe Roncalli). Pirmą kartą istorijoje popiežiaus kalbą išgirdo ir milijonai televizijos žiūrovų. Būtent didėjančia televizijos įtaka kartais aiškinamas tas didžiulis populiarumas ir žmonių meilė, kurią pelnė Jonas XXIII. Tačiau nepamirškime, koks jis buvo populiarus, dar kai darbavosi Venecijoje, kur pelnė ne tik tikinčiųjų, bet ir nuo tikėjimo atšalusių žmonių meilę.
Jonas XXIII niekada nebijojo būti paprastas ir nesislėpė po įvaizdžio kaukėmis. Yra išlikusios nuotraukos, kur popiežius šypsodamasis rūko cigarą ar bendrauja su paprastais žmonėmis. Kaip tvirtino patys italai, pavadinę šį popiežių Il Bona Papa (Geruoju Tėvu), visi sutilpdavo į jo didelę širdį. Būtent Jonas XXIII išmokė popiežius keliauti pas žmones ne tik enciklikomis, laiškais, bet ir fiziškai išsiveržti iš elitinės Vatikano aplinkos ir kalbėtis su paprastais miestelėnais.
Jono XXIII pontifikatas tęsėsi 1680 dienų, tačiau jos labai pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visą pasaulį. Žurnalistai graibste graibstė jo sąmojingus posakius (pavyzdžiui, naujas popiežius paskelbė, kad pirmuoju jo nurodymu bus pakelti atlyginimą popiežiaus neštuvų nešėjams, nes dabar jiems teks tampyti kelis kartus sunkesnę naštą nei popiežius Pijus XII), apie jį su meile buvo kuriami anekdotai. Šis popiežius viską, prie ko prisiliesdavo, pripildydavo šilumos ir jaukumo. Na, o didžiausiu jo „pokštu“ tapo sprendimas sukviesti Bažnyčios visuotinį susirinkimą.
Teprabėgus trims naujojo pontifikato mėnesiams, 1959 metų sausio 25 dieną nedidelė grupė kardinolų kartu su Jonu XXIII susirinko švęsti Mišparų, užbaigiant Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Visiškai netikėtai popiežius paskelbė, kad ketina sušaukti Romos vyskupijos sinodą, reformuoti Kanonų teisės kodeksą ir… sušaukti naują Visuotinį Susirinkimą. Kardinolai šią žinią sutiko apstulbę.
Trikdė ne tik Susirinkimo iniciatoriaus garbus amžius bei žinios netikėtumas. Po XIX amžiuje vykusio ir formaliai nebaigto Vatikano Susirinkimo, priėmusio popiežiaus neklystamumo dogmą, atrodė, kad tai buvo paskutinis Bažnyčios Susirinkimas, o dabar svarbiausiais klausimais pakaks paties popiežiaus apsisprendimo. Tokią nuostatą sutvirtino ir labai pamaldaus, bet kartu turinčio autoritariškų bruožų, Pijaus XII pontifikatas. Be to, Kurijos kardinolai buvo įsitikinę, kad Vatikane gyvenantys kardinolai geriau nei bet kas kitas gali patarti popiežiui ar pateikti atsakymus į Bažnyčiai kylančius klausimus. Susirinkimas? Juk jis gali virsti katastrofa, chaosu, kurio niekam nepavyks suvaldyti.
Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad negali trauktis, nes Dievo turi klausyti labiau nei žmonių. Tik tapęs popiežiumi, jis paskelbė, jog pirmiausia stengsis būti ne politiku, vadybininku, teologijos ekspertu, bet Geruoju Ganytoju. Per ilgą ganytojiško darbo patirtį įvairiose parapijose Ronkalis matė didėjantį institucinės Bažnyčios ir eilinių tikinčiųjų susvetimėjimą ir negalėjo su juo taikstytis. Bažnyčia turi dovanoti žmonėms Jėzų, o ne grumtis su pasauliu dėl galios ar visą dėmesį sutelkti stiprindama institucijas.
Mes turime skelbti pasauliui Gerąją Naujieną, džiaugsmingai skelbti. Tačiau pirmiausia atėjo metas permąstyti mūsų pačių bendrystę. Kiek pati Bažnyčia viduje išgyvena Gerąją Naujieną, kiek tarpusavio meilė yra persmelkusi visus santykius, kiek derėtų mums susipaprastinti patiems, kad Bažnyčioje neužstotume Šventosios Dvasios švytėjimo? Būtent todėl reikalingas Bažnyčios Susirinkimas ir ne dogmatinis, kuris paskelbtų galutinę nuomonę kokiu nors ginčytinu klausimu, bet pastoracinis, kuris padėtų Bažnyčiai atpažinti „laiko ženklus“ ir suteiktų gairių vaisingai atsinaujinti.
Atrodė, jog sulig kiekviena diena popiežius Jonas XXIII vis labiau buvo įsitikinęs, kad žengė teisingą žingsnį. Tiesa, pasiruošimo darbai buvo labai varginantys ir užsitęsė ilgiau nei popiežius tikėjosi. Taip pat ir pačiame Susirinkime būta daug aistrų ir net pykčio. Tačiau patį popiežių iš pusiausvyros išvesti buvo labai sunku. Yra išlikęs ne vienas pasakojimas, kai pas jį ateidavo įpykę kardinolai ir kritikuodavo Susirinkimo eigą ar kalbėdavo apie nederamą kurio nors dalyvio elgesį, Jonas XXIII paprastai ramindavo ir sakydavo, jog nereikia bijoti diskusijų, tačiau didžiausias pavojus, išsiskiriant nuomonėms, pamiršti apie artimo meilės priesaką. Taip pat jis neretai primindavo, kad Tridento susirinkime du vyskupai buvo rimtai susikibę, ir kumščiai buvo tapę argumentais, tačiau paskui kažkaip pavyko susitarti.
Būtent popiežiaus Jono XXIII kalba tapo laukiamiausiu Susirinkimo pradžios įvykiu. Beje, jos teko laukti net septynias valandas, kol vyko įvairiausios ceremonijos. Jau netrukus visiems klausytojams tapo aišku, kaip skiriasi šis popiežius nuo pirmtako Pauliaus XII, kuris stengėsi apgalvoti ir aiškiai reglamentuoti kiekvieną detalę, duoti aiškias direktyvas. Jonas XXIII aiškiai pasakė, kad nesiruošia primesti savo valios Susirinkimo dalyviams ir save suvokia ne kaip valdovą, kuris gali pateikti nurodymų, bet kaip vieną iš pasaulio vyskupų, brolį Kristuje, kuris tegali pasidalinti sava Susirinkimo vizija.
Svarbiausia, pasak popiežiaus, kad Susirinkimo branduoliu būtų Kristus, švytintis mūsų gyvenimuose ir žmonijos istorijoje. Susirinkimas turi nešti pasauliui Kristaus šviesą. Mums reikia atsinaujinti, o tai pirmiausia reiškia atsisakyti katastrofinės sąmonės ir polinkio matyti dabartyje tik neigiamus dalykus ir grėsmes. Tai nėra šuolis į optimizmo kraštutinumą, bet veikiau įtarumo ir baimės kultūros atsisakymas. Dabartyje mes turime matyti galimybę, o ne grėsmę,
Jonas XXIII teigė, kad svarbu atsisakyti pavojingos schemos, pask kurios, Katalikų Bažnyčios politinės įtakos laikotarpis yra „aukso amžius“, po kurio situacija tik prastėjo. Todėl mes turime ne siekti restauruoti politinę Bažnyčios įtaką, bet siekti Bažnyčios atnaujinimo Šventojoje Dvasioje. Apaštalų darbuose užrašyti šv. Pauliaus žodžiai: aukso ir sidabro aš neturiu, bet duodu tau tai, ką turiu – Viešpaties Jėzaus vardu sakau – kelkis ir eik. Taigi, Bažnyčia dovanoja žmonėms ne praeinančias gėrybes, net dievišką malonę. Brangiausias turtas, kurį Bažnyčia gali dovanoti pasauliui, – tai Geroji Naujiena.
Mūsų pareiga nėra vien tik saugoti tikėjimo brangenybes, tarsi jų didžiausia vertė būtų jų amžius, tačiau turime drąsiai ir negailėdami savęs darbuotis, spręsdami mūsų amžiaus problemas, čia ir dabar pasinaudodami mūsų paveldėtais dvasiniais turtais.
Tad ir Susirinkimo svarbiausias tikslas, pabrėžė Jonas XXIII, – ne apsvarstyti vieną ar kitą dogmą, tačiau persmelkti visas Bažnyčios kerteles Šventosios Dvasios veikimu. Susirinkimas neturi skelbti pasmerkimų, nors Bažnyčia ir toliau nuosekliai priešinasi paklydimams, daug svarbiau naujai atskleisti, ką reiškia būti krikščionimi, ką reiškia būti Bažnyčia. Turime nešti į pasaulį ne tiek griežtumo, kiek malonės vaistų, Bažnyčia gali atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius veikiau atskleisdama krikščioniško gyvenimo vaisingumą nei smerkdama klystančiuosius.
Popiežius puikiai suprato, kad jo kalba nebus sutikta vienareikšmiškai. Tikrai buvo tokių, kurie skelbė pavojų, kad popiežius griauna, o ne stato, tačiau jam rūpėjo Bažnyčia, o ne popiežiaus įvaizdis. Savo dienoraštyje jis rašė, kad Susirinkimo pradžia jam buvo didžiulis džiaugsmas, svajonės išsipildymas. Dabar jis buvo ramus. Pasirengimo darbų barjerai įveikti, ir Susirinkimas prasidėjo – dabar viskas Dievo rankose. Dienoraštyje Jonas XXIII pranašiškai pabrėžė, kad veikiausiai jam nepavyks pabaigti šio Susirinkimo, ir tai jau bus jo įpėdinio reikalas. Kita vertus, tai nuspėti nebuvo labai sunku, nes popiežius pradėjo jausti vis didesnių skausmų. Jis jau kentė nuo skrandžio vėžio.
crossroadsinitiative.com nuotr.
