„Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“ – toks užrašas, Jogailaičių kryžius ir žodis „Viktorija“ buvo išsiuvinėtas antsiuve, kurį ant uniforminio švarko rankovės nešiojo Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, kurio 101-asis gimtadienis minimas balandžio 19 d.
Būsimasis Aukštaitijos partizanų vadas gimė daugiavaikėje bežemių Slučkų šeimoje Troškūnų mietelyje, Anykščių rajone. Šeimos tėvas buvo bažnyčios zakristijonas. Auklėtas ne tik patriotiškai, bet ir religingai, Šarūnas, baigęs progimnaziją, ketino savo gyvenimą pašvęsti Dievui ir tapti pranciškonu. Tačiau išvykęs į Kretingą galiausiai įžadų nedavė, o 1935 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigęs tarnybą pasiliko liktiniu ir iki 1940 m. tarnavo Kaune.
Permainingu 1940–1944 metų laikotarpiu tarnavo prie geležinkelio Vilniuje, taip pat ruože tarp Joniškėlio ir Joniškio, metus studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, stojo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Lietuvos vietinę rinktinę, tarnavo Marijampolės pulke, mokėsi rinktinės kariūnų mokykloje, kur jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis.
1944 m. atslenkantį frontą A. Slučka pasitiko gimtuosiuose Troškūnuose, kur su vietiniais gyventojai suorganizavo savisaugos būrį. Netrukus šio būrio pagrindu buvo sudarytas ir pirmasis partizanų būrys, kurio vadovu jis ir buvo paskirtas. Pirmieji metai buvo aktyvaus pasipriešinimo laikas. Tuo metu susidūrę su gausiomis Raudonosios armijos pajėgomis visoje Lietuvoje žuvo didžioji dalis partizanų. Dideli nuostoliai vertė keisti kovos taktiką, todėl partizanai išsiskaidė į mažesnius būrius. 1945 m. gegužės 4–5 d. netoli Gečionių kaimo Troškūnų valsčiuje vykusiame šio krašto, taip pat partizanų nuo Andrioniškio, Surdegio, Kavarsko, Dabužių susirinkime A. Slučka buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu.
A. Slučka-Šarūnas daug dėmesio skyrė partizanų karinių struktūrų, ryšininkų ir rėmėjų tinklo kūrimui taip pat ir partizaninės spaudos leidybai. Didelėmis pastangomis jis kūrė karinę organizacinę Algimanto apygardos, o nuo 1949 m. gegužės ir visos Rytų Lietuvos – Karaliaus Mindaugo partizanų srities struktūrą.
1949 metų pavasarį A. Slučka vedė ryšininkę Joaną Railaitę-Neringą, kuri daugiau nei pusmetį jį slaugė po sunkaus sužeidimo susidūrus su Viešintos skrebais.
Tačiau tų pačių metų rudenį buvo susekta Algimanto apygardos vadavietė įrengta Jovaišų sodyboje netoli Andrioniškio. Apsupties metu bunkeryje buvę A. Slučka-Šarūnas, jo žmona J. Railaitė-Neringa ir sodybos šeimininkų sūnus J. Jovaiša-Lokys susisprogdino. Jų palaikų buvimo vieta iki šiol nežinoma.
Deja, MGB padaliniams sunaikinus Algimanto apygardos vadavietę, pati apygarda nebebuvo atkurta.
Nuotraukoje Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir Antanas Slučka-Šarūnas
