3-ias žingsnis. Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame, globai.

Neretai kaltiname save, o ypač priklausomus asmenis valios trūkumu ar net bevališkumu. Tačiau tai nėra tiesa. Priklausomas asmuo labai valingai, atkakliai ir sistemingai naikina save ir visa, ką turėtų branginti. Joks bevalis žmogus nenuveiks tiek, kiek galime mes: nenueis tiek kilometrų, kad gautų išgerti; nepadarys tiek kiaulysčių ir nesukurs tiek konfliktų, kad tik turėtų alibi – jei visi būtų normalūs, tai ir aš nekvailiočiau.

Didžioji mūsų dalis pasižymi valingumu ir valdingumu: nuo mažų dienų užtikrintai mėginame primesti savo valią, savo norus ir planus aplinkiniams žmonėms ir net Dievui. Neretai bandymus primesti savo valią kitiems vadiname rūpestingumu, o Dievui – malda. Viską ir visada žinome: kaip ir kas, kada ir kur turi kalbėti ar elgtis. Tačiau ar tikrai esu tas, kuris žino? Ar tikrai esu tas, kurio valiai išsipildžius, pasaulis taptų geresnis?

Žengę pirmuosius žingsniuose patyrėme savo gyvenimų nevaldomumą, savo planų trumparegiškumą, savo beprotybės mastelį. Dabar esame kviečiami nustoti savivaliauti ir patikėti savo valią bei gyvenimą Dievo globai. Tikėti nepakanka – mes ir tikėdami gebame neprisileisti Dievo ir Jo, mums nepavaldaus, gelbstinčio veikimo.

Velnias irgi tiki Dievu – sako liaudies išmintis. Ir tai tiesa – vien žinoti, tikėti, kad Dievas yra – tai nebūtinai reiškia išsilaisvinimą iš pragariškų būsenų, liguistų santykių ar požiūrių. Pasidavimas, pripažinimas, kad ne mano valios išsipildyme glūdi trokštamas gyvenimas ir dangiškos akimirkos, yra viena iš pamatinių sveikimo sąlygų. Savo valią atidėti į šalį ir viską patikėti Dievo valiai – tai kasdienis vaistas mūsų pražūtingiems polinkiams, potraukiams ir įpročiui komplikuoti gyvenimą.

Įsitikinę, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali mums grąžinti sveiką protą, esame kviečiami kasdien vis iš naujo, vis tvirčiau žengti šį, trečiąjį, žingsnį – patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo globai – leisti Jam mumis rūpintis, vesti, mokyti, auklėti, gydyti ir saugoti. Tik vykdydami Dievo valią, mes pradedame teisingai naudotis ir savo pačių valia.

Kaip šis žingsnis žengiamas kasdienybėje? Visų pirma – ryto malda, prašant Dievo vedimo, dėkojant už visa, kas mums paruošta, už visa tai, kas vyksta.

Antra – impulsyvaus veikimo atsisakymu: nepulti veikti iš pykčio, baimių, pretenzijų, o prieš imantis veiksmų ar žodžių – kantriai įsiklausyti, atsiraukti maldai, pokalbiui, apmąstymui.

Ir trečia – deštimtys ar net šimtai (priklauso nuo dienos) trumposios maldos – „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *