11-tas žingsnis: Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.

Tęsiame straipsnių ciklą apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų.

Šis žingsnis, kurį sveikstantieji praktikuoja kasdien, vis iš naujo kviečia išeiti iš egocentrizmo spąstų, kur pats geriausiai viską žinai ir mėgini net beprotiška kaina įgyvendinti savo planus. Kartais taip stipriai užkietėja mąstymas, kad malda tampa savo valios, savo norų primetinėjimu Dievui, o didžiausia svajonė – kad Dievas mūsų klausytų, paklustų padėdamas įgyvendinti mūsų sumanymus. Tol, kol „aš“ yra svarbiausia, tol, kol savo matymu pasitikiu labiau nei Dievo išmintimi, tol šis žingsnis praktiškai neįmanomas. Kol aš esu pasaulio bamba, tol ne tik kad brendu gilyn į liguistumus, bet dar ir sargdinu visus, nesugebančius nuo manęs atsiriboti.

Šis žingsnis nedviprasmiškai atskleidžia visų maldingų praktikų tikslą – atpažinti Dievo valią ir gauti jėgų ją įgyvendinti. Šiuo tikslu taip pat galima pamatuoti, kiek mūsų dabarties maldose yra sveikumo. Drįstu manyti, kad sergant priklausomybe liguisti santykiai, liguistas bendravimas it koks pelėsis įsimeta ne tik į santykius su žmonėmis, bet ir su Dievu.

Ne visos mūsų manipuliacijos, net jei jos ir maldingos, yra malda. Neretai net ir tikinčiųjų bendruomenėse girdžiu kalbant, kad tai, ar gerai pasimelsta, vertinama pagal kintančias būsenas. Bet ar tikrai šiuo matu galime vertinti savo maldas? Juk ir svaigalų vartojimo tikslas – pakeisti nepatinkančią būseną. Dievas, kaip aš Jį suprantu, ateina ne tenkinti mūsų užgaidų, ne keisti mūsų būsenų, bet mūsų išgelbėti. Jis padeda išbūti, yra kartu su mumis, yra mūsų atrama visose, net ir sunkiausiose situacijose. Jis tampa Keliu, Vedliu, Ganytoju kiekvienam, kuris pasitiki Jo vedimu. Žinoma, pradėjus kasdienybėje vadovautis Jo logika, pradėjus vykdyti Jo valią, rimsta ir mūsų gyvenimai, juose atsiveria naujos perspektyvos ir dar nepatirtos būsenos, bet tai ne tiek tikslas, kiek sveiko santykio su Dievu pasekmė.

Ne visos mūsų manipuliacijos,

net jei jos ir maldingos,

yra malda.

Kartais mūsų maldos truputį primena dvasinės bulimijos priepuolius: kai nenorim nieko keisti ir keistis, bet prisikemšam, prisipildom visokios nevilties ir savivaliavimo pasekmių, atlekiam pas Dievą lyg išsivemti ir, apsidžiaugę tariamu palengvėjimu, toliau skubam savęs naikinti. Liūdniausia, kad ignoruodami Dievo valią, gyvendami pagal savo „paniatkes“ ar baimes ir, užgyvenę slegiančių pasekmių, dažnas nė nesusimąstydami kaltinam Dievą už tai, kad mums skauda. Šis žingsnis nenuvertina ir neignoruoja mūsų patirčių – su viskuo, kas kelia nerimą, skaudina ar varo į neviltį, mes ateiname į mylinčio Dievo akivaizdą ir įsivardinę, pripažinę realybę, užuot aiškinę, ką Dievas ir žmonės turi daryti, prašome, klausiame, ką mes konkrečiose situacijose turime daryti, o ko ne. Prašome, kad Dievas padėtų atpažinti Jo valią ir kad dovanotų jėgų elgtis pagal tai.

Galbūt dėl to šiame žingsnyje iš  visų maldų formų yra išskirta meditacija, kaip būtina šio žingsnio pagalbininkė. Nepakanka prašyti, dėkoti ar kitaip iš savo pusės siųsti žinias Dievui – kaip Jį suprantame, – gyvybiškai svarbu klausti, klausytis, ieškoti, t. y. medituoti. Taigi, meditacija yra ta maldos forma, kai dedi pastangas įsiklausyti į Dievo valią, į Jo kalbėjimą ar iškalbingą tylą. Tai laikas, kai mėgini persiimti Dievo logika, Jo požiūriu į žmones ir įvykius. Dažniausiai medituojama įdėmiai skaitant Šventojo Rašto tekstus, juos vis iš naujo permąstant. Kartais naudojamasi kita literatūra – pavyzdžiui, kasdieniniais apmąstymais (tiek AA, tiek NA, tiek GA, tiek SAV ar Al-anon turi kasdieninius apmąstymus, prieinamus interneto platybėse ir spausdintame žodyje).

Meditacijos metu taip pat galima nuosekliau apmąstyti ir mūsų kasdienių maldų žodžius, kuriuos dažnai išberiam it žirnius į sieną. Pavyzdžiui, visų krikščionių kalbama malda „Tėve mūsų“, kuria dažnai užbaigiami ir savipagalbos susirinkimai: galima kasdien medituoti, pamąstyti vis kitą žodį ir, baigus apmąstymą, užbaigti maldą įprastu būdu. Vieną dieną medituojam žodį „Tėve“, klausdami, ką jis mums reiškia, kokias patirtis turim, ką reiškia, kad Dievas nori būti vadinamas tėvu, kaip konkrečiai tai gali pasireikšti mano gyvenime, ką man reiškia būti vaiku ir pan. Kitą dieną galima stabtelti ties žodžiu „mūsų“ – kas tie „mes“, ką Dievas dovanoja man kaip bendrakeleivius sveikime, kiek aš investuoju savęs į „mes“ ir t. t. Kasdien galima irtis vis giliau medituojant šią maldą. Turiu prisipažinti – prie šios meditacijos formos grįžtu vis iš naujo – mane ji tarsi maitina.

Kartais meditacijos metu apmąstomi ir konkretūs asmeniniai išgyvenimai ar įvykiai į juos stengiantis pažvelgti Dievo akimis. Ypač tuomet, kai sunku, vilties duoda įvykių permąstymas Dievo šviesoje: „Dieve, kuriam rūpiu, kuris mane myli ir nori man paties geriausio, mano gyvenime šiuo metu vyksta tas ir tas, kas generuoja nerimą, neviltį. Ką gero nori man per šias situacijas suteikti, ką nori padėti atrasti, ko išmokyti…“

Svarbu prisiminti, jog meditacijos tikslas nėra pailsėti ar pabėgti nuo nepatinkančių būsenų. Meditacijos tikslas, kaip teigia šis žingsnis, – sąmoningo ryšio su Dievu stiprinimas, meldžiant vien tik sugebėjimo pažinti Jo valią ir stiprybės ją vykdant.

Visiems mums, krikščionims, tobuliausias besimeldžiančiojo pavyzdys yra pats Jėzus Kristus, kuris reguliariai eidavo į vienumą maldai. Jis pats apie save kalba: „<…>mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė (Jn 4, 34). Net kančių siaubo apimtas, žinodamas, kas Jo laukia, sako: „Tėve, <…> tebūna ne mano, bet Tavo valia“ (Lk 22, 42).

Drįstu pasidalinti kasdienine savo ir bendruomenės „Aš Esu“ malda, kuria mėginame atliepti šio žingsnio esmę:

Dieve, kuriam nėra negalimų dalykų, ateinu Tavo akivaizdon ir Mergelės Marijos lydimas tariu: štai aš, Viešpatie, teišsipildo, teįvyksta, teesie Tavo valia mano gyvenime. Štai aš – su viskuo, kas mano gyvenime vyksta – su visu džiaugsmu ir beviltiškumu, visais akligatviais ir baimėmis. Štai aš – šiandien prašau ir sutinku – Tau viskas galima… Visagali… Atnešu į Tavo rankas savo ir artimųjų ligas bei negalias tikėdamas, kad Tavoji galybė geriausiai pasireiškia silpnume. Meldžiu, neatšaukiama Meile, palieski mūsų žaizdas… Padėki atpažinti, pripažinti ir išpažinti Tau, sau ir žmonėms savo randuotą realybę ir suteiki šventos bejėgystės, kad nebėgčiau iš jos į iliuzijas, savęs ar kitų apgaulę, o joje pasitikėčiau Tavimi ir Tavo pastangomis mane, mus išgelbėti. Suteiki malonę atpažinti Tavo valią ir stiprybės ją vykdant žengti gilyn į Gyvenimą. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen. •

Žurnalas „Kelionė“ 2021 m. Nr. III

Ankstesi tekstai:

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Dešimtas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Devintas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Aštuntas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Septintas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Šeštas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Penktas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Ketvirtas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Trečias žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Antras žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Pirmas žingsnis.