Teksto autorius – dominikonas vienuolis, šiuo metu studijuojantis Rytų Bažnyčių teologiją Popiežiškajame krikščioniškųjų Rytų studijų institute (PIO) prie Šv. Grigaliaus (Gregorianum) universiteto, Romoje.

Viešpaties didybė, Rusija, apie XVII a.

Ikona – liudijimas ir mokymas

Šiandienos krikščionio gyvenime Dievo ir šventųjų atvaizdai yra tiek įprasti, kad dažnam net nekyla mintis, jog kažkada jų galėjo nebūti. Katalikų bažnyčiose apstu religinio turinio paveikslų, freskų, vitražų – daugelis iš jų yra meno šedevrai, prie jų plūsta ne tik piligrimai, bet ir turistai. Ikonos lietuvio kataliko sąmonėje labiau asocijuojasi su Rytų krikščionių Bažnyčiomis, bet dažno iš jų namų altoriuje galime rasti ir ne vieną ikoną. Kad ikona nebūtų šiaip paveikslėlis ar suvenyras iš piligriminės kelionės, reikia suprasti jos esmę ir paskirtį.

Apie religinio atvaizdo krikščionybėje reikšmę ir svarbą jau pirmaisiais krikščionybės amžiais kalbėjo Bažnyčios Tėvai. Kas jis – stabas ar iš pačios krikščionybės esmės kylanti būtinybė? Tokie klausimai kilo ne todėl, kad atvaizdai būtų nevaldomai plitę Bažnyčioje, bet dėl to, kad žmonės kartais, patys to nesuvokdami, palinkdavo į tam tikrą stabmeldystę. Pirmųjų amžių Bažnyčios istorikas Euzebijus Cezarietis (265–339 m.) veikale „Bažnyčios istorija“ susirūpinęs rašė: „Nieko nėra keista, kad buvę pagonys, kurie gavo Krikšto malonę iš mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus, garbina ir lenkiasi prieš apaštalų – Petro, Pauliaus ir net paties Viešpaties paveikslus, tarsi tie atvaizdai būtų jų išganytojai.“

Su rūpesčiu dėl tikinčiųjų sąmoningumo savo raštuose religinius meninius atvaizdus kritikavo ir Tertulijonas (160–240 m.), Klemensas Aleksandrietis (150–216 m.), Origenas (185–255 m.). „Menas jus apgauna ir apžavi, patraukia, jei ne į aistrą, tai bent į pagarbą, statulų ar paveikslų garbinimą, – savo veikale „Protreptika“ rašo Klemensas Aleksandrietis. – Mes gerbiame meną, bet tegu jis neapgauna žmogaus, save pristatydamas kaip tiesą.“

Veikale „Pedagogas“ Klemensas Aleksandrietis teigia, kad „Jeigu mes turime ženklą – balandį ar žuvį, laivą ar inkarą – išgraviruotą ant žiedo, mes prisiminsime apaštalą ir šventąjį, ir vaikus išgelbėtus nuo paskendimo.“ Tai, ką jis iš tiesų smerkia, yra ženklai ir simboliai, naudojami krikščionių, tačiau nesuteikiantys tinkamos krikščioniškos prasmės.

Krikščioniškoji ikonografija egzistuoja nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tai liudija išlikę to laiko statiniai ir ypač laidojimo vietos.

Nors krikščioniškoji ikonografija pasitelkė tuo metu jau egzistavusias ikonografijos technikas, visgi ji išvystė savo stilių, kuris peržengė ikonografinę sampratą – tai simbolinis stilius. Nė vienose Romos katakombose, kur yra palaidoti krikščionys, nevaizduojamas kasdienis palaidoto žmogaus gyvenimas, nes tai, kas vaizduojama, yra tikėjimo liudijimas. Simboliai ir scenos, paimtos iš Šventojo Rašto, visų pirma liudija krikščionio tikėjimą į Prisikėlimą, nuodėmių atleidimą, tikėjimą į Kristų, Gerąjį Ganytoją ir t. t. Taigi krikščioniška simbolinė kalba pirmiausia buvo tikėjimo liudijimas.

Šventasis Kristoforas, apie XIV a.

Kai ketvirtajame amžiuje krikščionybė, palaikoma imperatoriaus Konstantino, tapo oficialia valstybės religija, krikščioniškasis menas, be liudijimo, prisiėmė dar vieną – mokymo – funkciją. Šie du krikščioniškos ikonografijos poliai, šie du principai, išliko iki mūsų dienų. Pasitelkdamas simbolinę kalbą, krikščioniškasis menas kalba apie tikėjimo dalykus.

Kadangi kiekvieno krikščionio mąstymo centre yra Dievo Įsikūnijimas, Jo tapimas žmogumi, Įsikūnijimo slėpinys kaip tik ir yra raktas į ikonos, arba krikščioniškųjų atvaizdų, teologiją. Kiekvienais metais mes tai ypatingai apmąstome liturginiu Kalėdų laikotarpiu, kai švenčiame Kristaus Gimimo šventę, primenančią mums, jog Dievas tapo žmogumi. Taigi, koks ryšys yra tarp Dievo Įsikūnijimo slėpinio ir krikščioniškųjų atvaizdų tradicijos?

Svarbu – ne ikonos istorija, ne tai, kaip krikščioniškieji atvaizdai vystėsi meno istorijos laikotarpiais, bet pati krikščionybė, suvokiant, kas ji yra, kokia jos skelbiama žinia, koks jos pašaukimas, ir kokią vietą šiame kontekste užima krikščioniškoji ikonografija, arba trumpai tariant – ikonos.

Pats žodis „ikona“ yra kilęs iš graikų kalbos – eikôn – kas reiškia paveikslą, atvaizdą, portretą. Krikščioniškųjų atvaizdų formavimosi periodu, ypač Bizantijos arba Rytų imperijoje, šis žodis buvo priimtas ir pritaikytas konkrečiai krikščioniškiems atvaizdams: Kristaus, Mergelės Marijos, šventųjų, angelų ar šventosios istorijos – Šventojo Rašto – įvykiams nusakyti. Ir tie atvaizdai galėjo būti įvairiausios formos: skulptūros ar paveikslai, mobilūs arba monumentalūs, ir visiškai nesvarbu, kokia meninė technika būtų naudojama: tapyba, braižyba, skulptūra, freska, mozaika… Nors šiandien terminas „ikona“ dažniausiai priskiriamas ant medžio tapytiems atvaizdams, tačiau esmė nesikeičia – ikona yra šventasis atvaizdas, reprezentuojantis Kristų, Mergelę Mariją, šventuosius arba biblinius įvykius.

Freska su scenomis iš Šventojo Pranciškaus gyvenimo, apie XIV a.

Dievas. Klausytis ir matyti

Bizantiška ikona „Kristaus žengimas į Dangų“, apie XV a.

„Eikš, – sako man širdis, –
jo veido ieškok!“

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! (Ps 27, 8)

Žmogus ieško Dievo Veido, nori Jį matyti, kontempliuoti, tačiau Senajame Testamente yra labai aiškiai pasakyta, kad žmogui draudžiama kurti Dievo atvaizdą. Apie tai rašoma jau pačiose pirmosiose Šventojo Rašto knygose: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus“ (Iš 20, 3–5). Arba: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia žemėje ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas…“ (Įst 5, 6–9)

Šiuos du tekstus kaip pagrindinius argumentus visais laikais, ypač pirmojo tūkstantmečio antrojoje pusėje, pasitelkdavo religinių atvaizdų priešininkai. Norint suprasti šių tekstų reikšmę ir krikščioniškąjį mokymą apie šventuosius atvaizdus, reikia pažvelgti į mūsų Tradiciją ir į pačią krikščionybės esmę.

Pagrindinis ikonos teologijos gynėjas ir plėtotojas VII amžiuje buvo šventasis Jonas Damaskietis. Jo mokymas yra viso krikščioniškojo mokymo apie religinius atvaizdus pagrindas. Taigi, ką Jonas Damaskietis sako apie Senojo Testamento religinių atvaizdų draudimą? Pažvelkime tik į patį jo mokymo principą. Pirmiausia jis klausia: „Kaip Dievas apsireiškia tautai Senajame Testamente?“ Balsu, per žodį: „Tada VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet pavidalo nematėte, buvo vien balsas“ (Įst 4, 12). Dievas čia lieka nematomas, Izraelis tik klauso Dievo balso. Tolesnis Pakartoto Įstatymo knygos tekstas sako: „Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo, kai VIEŠPATS kalbėjo iš ugnies prie Horebo <…>“ Toliau seka draudimas: „<…> būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, ar į vyrą, ar į moterį panašų, ar panašų į bet kokį gyvulį žemėje, ar į bet kokį paukštį, skraidantį padangėse, ar į bet kokį gyvūną, šliaužiojantį žeme, ar į bet kokią žuvį, plaukiojančią vandenyse po žeme, ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti“ (Įst 4, 15–19).

Bizantiška ikona „Dievo Motina su Kūdikiu“

Taigi matome, kad Dievas, kalbėdamas apie kūrinius, draudžia juos vaizduoti. O save draudžia vaizduoti dėl to, kad Jis yra nematomas. Kaip galima pavaizduoti tą, kurio niekas nematė? Vienintelis dalykas, kurį galima buvo padaryti, – tik tai, ką padarė Mozė – užrašyti Dievo žodį.

Todėl Jonas Damaskietis veikale „Traktatas šventųjų ikonų gynimui“ sako: „Kas yra slėpiningai nurodyta Rašte? Ogi tai, kad yra draudžiama vaizduoti Dievą, kuris yra nematomas. Tačiau, kai tu pamatysi Tą, kuris dabar yra nematomas, tampant Žmogumi, tu Jį vaizduosi pagal Jo žmogiškąjį pavidalą. Tuomet, kai Nematomasis, apsivilkęs kūnu, tampa matomas, vaizduok Jį pagal tą, į kurį Jis tapo panašus. Vaizduok Jo gimimą iš Mergelės Marijos, vaizduok Jo Krikštą Jordane, vaizduok atsimainymą ant Taboro kalno, vaizduok Jį žodžiu ir spalvomis, vaizduok knygose ir ant lentelių.“

Nors Šventojo Rašto tekstas kalba apie draudimą, tačiau Jonas Damaskietis jame įžvelgia viltį – draudimas su viltimi. Draudimas vaizduoti Dievą yra limituotas iki to laiko, kada išsipildys pranašų žodžiai apie Mesijo atėjimą. Todėl pasakymas „kadangi nematėte pavidalo – nevaizduokite“ reiškia „nevaizduokite iki laiko, kuomet pamatysite“. Bet koks kitas bandymas pavaizduoti Dievą, Jo nemačius, bus tik vaizduotės vaisius, fantazija, bandymas prikurti, taigi, melas apie Dievą. Tai galima pavadinti Izraelio tautos adventiškuoju pašaukimu, nes išrinktoji tauta liudija, kaip mes turime gyventi ir kasmetiniu advento laikotarpiu – klausytis ir laukti.

Paskutinis teismas. Šiuolaikinė ikona, sekant bizantiška tradicija.

Taigi perėjimas iš Senojo Testamento žodžio kultūros įvyksta per Dievo Įsikūnijimo slėpinį:

„Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas. <…>

Tas Žodis tapo kūnu

ir gyveno tarp mūsų;

mes regėjome jo šlovę –

šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,

pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 1. 14).

Svarbu suvokti, kad krikščionybė nuo to momento nepalieka žodžio. Krikščionybė paveldi žodį, bet prie žodžio dabar yra ir vizija. Todėl Evangelija yra ne tik užrašytas Žodis, bet ir vaizdu perteiktas Žodis – Evangelija užrašyta vaizdu, nes yra skelbiama:

„Kas buvo nuo pradžios,

ką girdėjome ir savo akimis regėjome,

ką patyrėme ir mūsų rankos lietė,

tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1).

Įsikūnijęs Žodis pradeda atkurti harmoniją. Jonas Damaskietis mums kalba apie per Adomo nuopuolį prarastą prigimtinį kūrinijos grožį. Dievas sukūrė tobulą pasaulį, kuris buvo apdovanotas prigimtiniu grožiu, kylančiu iš jo Kūrėjo šventumo – Dievas yra kalokagatos (gr. k.: kalos ir aghatos) – grožis ir gėris viename. Štai kodėl pasaulio vizija yra statoma ne tik ant gėrio, bet ir ant grožio. Šventumas yra ne tik gerumas, bet ir grožis, kuris persismelkia net ir per storiausią sužeistos kūrinijos rūbą. Gerumu švytintis šventojo veidas yra taip pat ir sugrįžusio pirmykščio grožio atspindys, švytintis net per raukšles ir drabužį.

Ikonų su aptaisais kiotuose ekspozicija. Evgenios Levin nuotrauka.

Prigimtinė kūrinijos gėrio ir grožio vienybė mums padeda suprasti, kodėl Dievas draudžia kurti bet kokius atvaizdus – todėl, kad Adomo nuopuolis pažymėjo ir visos žemiškosios Kūrinijos veidą. Iškreiptas Kūrinijos veidas galėjo trukdyti prieiti prie tikrojo Dievo. Tai veidas, kuris prarado ne tiek išorinį, bet vidinį grožį, – veidas, kuris nebeliudija savo Kūrėjo, tik save. Toks sužeistas prigimtinis grožis galėjo vesti žmogų į kūrinio, stabo, bet ne Dievo garbinimą.

Tik Dievo Įsikūnijimas leido pamatyti net tik Dievą, prisiėmusį kūniškąjį pavidalą, bet taip sugrąžino žmogui ir Kūrinijai prarastą pirmykštį grožį. Tad nuo šiol kūrinio vaizdavimas ir turi būti nukreiptas į norą perteikti tą prigimtinį grožį, kuris liudija apie Kūrėją.

Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *